Vingis

Vingis (vok. Winge), dvaras prie Nemuno, 9 km į šiaurės vakarus nuo Tilžės, 8,5 km į pietvakarius nuo Pagėgių. Vietovė paminėta 1634 Tilžės valsčiaus ūkio knygos dokumente, kuriame fiksuota, kad Vingį prie Kalvių išsinuomojo Tilžės mėsininkų cechas. Prie palivarko veikė avidė, kuri buvo išnuomota 12 metų. XVIII a. 3 dešimtmetyje palivarkas paverstas karališkojo domeno centru. Vingio domenų valsčius, egzistavęs iki 1818, XVIII a. pabaigoje apėmė 1 palivarką ir 62 kaimus su 605 ugniakurais, tarp jų – ir Plaškių bažnytkaimį. Valsčiaus centras – Vingio karališkasis palivarkas, kuriame visą ūkinę veiklą vykdė nuomininkai. 1724–1736 palivarkas buvo išnuomotas Hansui Jacobui Laudienui, XVIII a. viduryje – Johannui Friedrichui Holsteinui, nuo 1761 – Johannui Albrechtui Löffkei, nuo 1770 – Johannui Gottliebui Cöleriui, nuo 1783 – jo broliui Carlui Davidui Cöleriui, kurio našlė 1806 pardavė nuomos teisę Johannui Heinrichui Moelleriui. Pastarasis 1818 ar 1819 pardavė Vingį rotmistrui von Sandenui, po kurio mirties valdą perėmęs valstybės iždas 1825 išnuomojo ją 6 metams Schumacheriui. Apie 1830 minėtas nuomininkas Polenzas. 1832 dvarą įsigijo Johannas Wilhelmas Reimeris, Grünheidės nuomininkas. Jo laikais Vingis jau buvo tapęs kulmiškuoju dvaru, valdomu disponuojant paveldėjimo teise. Iš bevaikio Reimerio 1858 dvarą nusipirko Julius Rademacheris, po kurio mirties Vingį paveldėjo jauniausias sūnus Ernstas Rademacheris (1868–1903), vėliau pastarojo brolis Franzas Rademacheris (1860–1921). Jo sūnus Ernstas Rademacheris (1903–1964), perėmęs dvarą po tėvo mirties 1923, buvo paskutinis Vingio savininkas, aktyvus Klaipėdos krašto provokiškų politinių partijų veikėjas. 1778 pastatytas palivarko gyvenamasis namas. 1785 Įsruties apskrities Vingio valsčiui priklausiusiame palivarke minėti 5 ugniakurai. 1852 buvo 78 gyventojai. Juliuso Rademacherio laikais įrengtos arklidės; XX a. pradžioje patobulintos, įsteigtas žirgynas, kuriame auginti trakėnų veislės žirgai. XX a. pradžioje dvare įrengta klėtis, kiaulių tvartas, patobulinta sūrinė. XIX a. pabaigoje Vingio kulmiškajam dvarui priklausė 404 ha žemės, iš jų 129 ha Užpirdžiuose, 69,2 ha Lazdėnuose ir 206,98 ha pačiame Vingyje; 1905 dvaro valdos apėmė 409 ha. Teritoriniu požiūriu priklausė Tilžės, 1920–1939 – Pagėgių, 1939–1944 – Tilžės-Ragainės apskričiai. 1874 tapo valsčiaus centru. 1905 šiame Tilžės kaimiškajai apskričiai priklausiusiame valsčiuje Vingio vardu minėtos 2 dvaro apygardos: Winge I – 26,1 ha valda, turėjusi dvaro apygardos statusą (be gyventojų) ir Winge II, kurioje buvo 3 gyvenamieji namai, 74 gyventojai (9 lietuviai), 1910 – 76, 1925 – 67 gyventojai. 1944 spalį dvaro pastatas buvo sudegintas Vokietijos kariuomenės, kuri, pasak liudijimų, norėjusi ten įrengti gynybinį placdarmą. Priklausė Tilžės žemininkų parapijai.

L: Kopp J. Beiträge zur Chronik des ostpreußischen Grundbesitzes, Bd. 1: Regierungsbezirk Gumbinnen und Kreis Memel. Königsberg i.Pr., 1913; Kopp J. Geschichte des Landkreises Tilsit. Tilsit, 1918; Bastemeyer G. Das Gut Winge // Memel-Jahrbuch für das Jahr 2005.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Vingio dvaro rūmai, iki 1944 / Iš MLEA