vėžlys

vėžlỹs, bãlinis vėžlỹs (Emys orbicularis), vėžlių (Testudines) rūšis. Išplitęs Vakarų ir Vidurio Europoje. Per Rytprūsius, Didžiąją Lietuvą ir Baltarusiją eina šiaurinė paplitimo riba. Šarvas dažniausiai 18–20 cm ilgio, masė 400–700 gramų. Patelės stambesnės, jų nugaros šarvas plokštesnis, uodega trumpesnė. Galūnės dengtos stambiais žvynais, pirštai su tvirtais nagais, tarpupirščiai su plaukiojimo plėvėmis. Kūnas melsvai pilkas su gelsvais taškeliais, akių apvadai rausvi. Gyvena pelkių, lėtai tekančių vandenų, užpelkėjusių ežerėlių pakraščiuose, dažnai iškyla į paviršių įkvėpti oro ar šildytis saulėje. Aktyvūs tik šiltuoju metų laiku, žiemoja vandenų dumble. Minta moliuskais, vėžiagyviais, sliekais, žuvų maita, buožgalviais. Gegužės–birželio mėnesiais sausumoje 500 m nuo gyvenamosios vietos kasa 10 cm gylio duobutes ir deda 9–15 baltų 20–25 mm ilgio kiaušinių, kuriuos palieka perintis saulėkaitoje. Po 80–120 dienų išsirita 2–3 cm ilgio vėžlio jaunikliai. Jie iš lizdo išlipa rugsėjo mėnesį ar kitų metų pavasarį. Rytprūsiuose retas; aptikta tik Didžiosios Samanų pelkės, Seilavos ir gretimų mažesnių pelkių, užpelkėjusių paežerių pakraščiuose. Prieš Antrąjį pasaulinį karą vėžlių paplitimą tyrė Karaliaučiaus universiteto Zoologijos instituto gamtininkai, kurtos jo apsaugos priemonės.

L: Lühe M. Die Verbreitung der Sumpfschildkröte in Ostpreußen // Schriften der Physikalisch-ökonomischen Gesellschaft zu Königsberg. 1909, Bd. 50, H. 1; Pagast Fr. Über die Lurche und Kriechtierfauna Ostpreußens // Schriften der Physikalisch-ökonomischen Gesellschaft zu Königsberg. 1941, Bd. 27, H 1.

Egidijus Bacevičius