vežimai Rytprūsiuose XX a. pradžioje

vežmai Rýtprūsiuose XX a. pradžiojè. Arklių traukiami vežimai buvo skirstomi į darbinius ir keleivinius bei pramoginius, skirtus svečių ar iškylautojų pavežėjimui, iškyloms (vok. Spazierwagen). Žinomiausias darbinis vežimas buvo kopėtinis (vok. Leiterwagen). Tai 4 m ilgio 2 ar 4 arklių traukiamas vežimas, skirtas įvairiems lauko darbams (šienapjūtei, rugiapjūtei, bulviakasiui). Jo bortai atrodė kaip kopėčios. Vežimą aptarnavo 2 vyrai, o laukuose derlių padėdavo krauti ir moterys (pvz., gubas). Svarbus buvo vežimo ilgis. Ūkininkas pagal savo ūkio poreikius pasidarydavo 4 m, ilgesnį ar trumpesnį vežimą. Mėšlavežiui skirti vežimai (vok. Mistwagen) buvo iki 4 m ilgio. Lentinius vežimų bortus sukaldavo iš plačių, glaudžiai suleistų lentų, kurias dar papildomai sutvirtindavo. Į šį vežimą kinkydavo 2 arklius, jį aptarnaudavo 2–3 vyrai. Krovininiai vežimai (vok. Kastenwagen) buvo panašūs į kopėtinius, tik jų bortai turėjo glaudžiai suleistas lentas, buvo skirti biriems daiktams vežti (pvz., bulvėms, runkeliams, morkoms, kopūstams, grūdams, statybinėms medžiagoms). Krovininiu vežimu ūkininkai vykdavo į turgų. Juose, be laukų gėrybių, veždavo kiaules, avis, naminius paukščius, statines ir kita. Krovininio vežimo užpakaliniai ratai buvo daromi didesni nei priekiniai. Tai garantavo didesnį vežimo stabilumą lauke ir kelyje. Nuo 1930 paplito guminių ratų vežimai (vok. Gummiwagen), su sunkvežimio padangomis. Esant geriems keliams šie vežimai gabeno didelį krovinį; buvo patvarūs, stabilūs kelyje, greičiau ir tyliau važiuodavo. Pagal vežimo ilgį ir dydį į jį kinkydavo 1 ar 2 arklius. Guminių ratų vežimai ypač tiko miškininkams ar vežant statybines medžiagas. Pieno vežimus (vok. Milchwagen) darė siaurus (iki 1 m pločio ir iki 3 m ilgio). Jų paskirtis – pieno bidonus saugiai atvežti į pieno supirkimo punktą. Dviratis vežimas (vok. Gig, Zweirad) – lengvas, 2 ratų vežimaitis, skirtas 1–2 žmonėms vežti; į jį kinkė 1 arklį. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje šie vežimai Rytprūsiuose buvo plačiai paplitę. Juos mėgo didelių ūkių valdytojai, darbymečiu apvažiuodavę savo žemes, miškininkai, inspektavę miškų plotus, vyresni žmonės. Iškyloms skirti vežimai daryti 1–2 arba 4–6 keleiviams vežti. Tai buvo panašus į puskarietę vežimas su lingėmis, laipteliais keleiviams įlipti. Į tokį vežimą kinkė 1 ar 2 arklius. Užpakalinius ratus darė dvigubai didesnius už priekinius. Į puskarietes kinkydavo gražius žirgus, kad šeimininkas galėtų pasipuikuoti prieš kaimynus, kai važiuodavo į bažnyčią ar svečius. Karietas (vok. Kutschwagen) darydavo puošnias, prabangias, skirtas vežti 4–6 keleivius. Jos sėdynes aptraukdavo brangia medžiaga (dažnai vyšninės ar žalios spalvos); bortai, durelės, laipteliai iš vidaus meniškai išdrožinėti, o karietos išorė – nulakuota ir nupoliruota. Pakeliamas stogas saugojo keleivius nuo lietaus. Samdytas ar nuosavas karietas naudojo ypatingomis progomis. Pvz., jomis atveždavo aukštus svečius iš geležinkelio stoties, naudojosi vestuvėse, per šventes, jubiliatams aptarnauti. Medžioklinius vežimus (vok. Hundewagen) statė dviviečius arba daugiaviečius (iki 6 žmonių), traukiamus 2 arklių. Vežimo gale – talpi bagažinė sumedžiotiems žvėrims. Medžioklinis vežimas buvo trumpesnis ir platesnis nei krovininis, o jo viduryje buvo anga su laipteliais. Lenktyniniai vežimai buvo paplitę prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Į nedidelį 4 ratų vežimą kinkydavo 2 ar 4 žirgus. Sunkiausia būdavo su tokiu vežimu trasoje lenktynių metu tiksliai įveikti posūkius. Jei važiuosi per greitai – nesuvaldysi vežimo ir apvirsi, jei per lėtai – pralaimėsi lenktynes. Nugalėtojus nustatydavo iš akies. Lenktyniniai vežimai krašte išliko iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

L: Der redliche Ostpreuße. Leer, 1990.