vėgėlė

vėgėl (Lota lota Linnaeus; senprūsių – wilnis, kuršių – kwapa), gėluose vandenyse ir jūrose gyvenanti menkių šeimos žuvis, priklausanti minkštasparnių pobūriui, kaulingųjų būriui, tikrųjų žuvų poklasiui. Gėlavandenė vėgėlė apvali, į uodegą smailėjanti, šonai plokšti, galva plati. Nugaroje turi 2, papilvėje – 1, priešakyje – 2 pelekus. Oda tamsi ir slidi. Pasmakrėje 1 ūsas, akys mažos, burna ir ryklė turi mažus dantis. Minta vandens gyvūnais. Vasarą miega, aktyvios naktį. Neršia po ledu ant akmenuoto dugno gruodžio–vasario mėnesiais. Subręsta per 3 metus, užauga iki metro ilgio ir 25 kg masės. Baltijos jūros dideliuose gyliuose gyvena keturūsės vėgėlės, panašios į gėlavandenes, ant žiaunų turi 4 ūsus, nugara rausva, šonai šviesesni, išmarginti stambiomis dėmėmis. Turi papildomą peleką ant galvos. Gyvena dumblinuose vandenyse, neršia pavasarį, Lietuvos vandenyse labai retos. Baltijos jūroje, ypač šiaurinėje dalyje, dažnos gyvavedės vegėlės (Zoarces viviparus L.). Jų ilgas kūnas padengtas smulkiais žvynais. Turi po peleką nugaroje ir papilvėje (uodegoje jie susisiekia), 2 pelekus šonuose; nugara žalsva, šonai šviesesni. Gyvena jūros priekrantėse, įlankose, gėlame vandenyje, upių žiotyse. Neršia gruodžio–vasario mėnesiais, veda visiškai išsivysčiusius jauniklius (iki 405). Šiuo metų laiku pasirodo ir Lietuvos priekrantėje. Užauga iki 40 cm. Gėlavandenė vėgėlė buvo laikoma vertinga žuvimi, dokumentuose minima šalia ungurių ir lašišų. 1664 Elbingo miesto žuvų inspektoriaus pranešime minima 90 kapų sužvejotų vėgėlių, dokumentuose jų perteklius neminimas. Vėgėlės gaudytos specialiu prietaisu – vartomis. Žvejota užšalus ledui vėgėlių nerštavietėse.

L: Baltijos jūros žuvys, d. 2. V., 1998; Gaigalas K. Kuršių marių baseino žuvys ir žvejyba. Klaipėda, 2001.

Iliustracija: Keturūsė vėgėlė