„Už laisvę žuvusiems“

„Už láisvę žùvusiems“, paminklas Klaipėdos krašto sukilimo dalyvių atminimui įamžinti. Pastatytas 1925 Lietuvos šaulių sąjungos XX rinktinės iniciatyva ant Klaipėdos kapinėse palaidotų Klaipėdos krašto sukilimo dalyvių kapo. Pagal dailininko Adomo Brako projektą ant 3 m aukščio granitinio stulpo (paminklo gamybai panaudotas buvusią Vokietijos–Rusijos sieną žymėjęs stulpas) priekinės dalies iškaltas dvigubas Jogailaičių kryžius (pagr. Lietuvos šaulių sąjungos simbolis, tuomet vadintas Vyčio kryžiumi) bei dedikacija: Už laisvę žuvusiems. Per 1923 I 9–15 karinę operaciją Klaipėdos krašte žuvo 12 lietuvių: 2 Lietuvoje suformuotos Ypatingosios paskirties rinktinės karininkai (leitenantas Viktoras Burokevičius ir kapitonas Eduardas Noreika), 6 kareiviai (eiliniai Jonas Petkus, Jonas Simonavičius, Povilas Trinkūnas, Adolfas Viliūnas, Vincas Stašelis, Vincas Vilkas) ir 4 Lietuvos šaulių sąjungos šauliai (Algirdas Jesaitis, Flioras Lukšys, Jonas Pleštys ir Antanas Ubavičius). Kadangi operacija buvo konspiratyvi, karinė vadovybė iš pradžių įsakė juos laidoti kaip vietinius su svetimomis pavardėmis, bet netrukus įsakyta visus žuvusiuosius slapta išvežti į Kėdainius. Klaipėdos kapinėse dalyvaujant kunigui V. Gaigalaičiui 1923 I 20 iškilmingai buvo palaidoti tik 3 šauliai: F. Lukšys, J. Pleštys ir A. Ubavičius (apie 1926 jo palaikus tėvas pervežė į Tirkšlių kapines). 1923 II 8 greta jų palaidotas ligoninėje nuo plaučių uždegimo miręs savanoris (pavardė nežinoma), vasario 22 – ir JAV lietuvis savanoris Andrius Martus. Paminklas iškilmingai atidengtas 1925 IX 27. Nuo to laiko Lietuvos šaulių sąjungos XX rinktinė rūpinosi, kad paminklas prie kapo (tarpukario spaudoje dažnai vadinto karžygių kapais) taptų svarbia kasmetinių ritualų vieta. Dalyvaujant Klaipėdos krašto gubernatoriui ir kitiems aukštiems pareigūnams, čia buvo pagerbiami žuvusieji ir laikomos pamaldos ne tik Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos sukakčių (Sausio 15), bet ir kitų valstybinių švenčių metu. Žuvusiųjų sukilimo dalyvių viešo atminimo intensyvumas XX a. 4 dešimtmetyje priklausė nuo politinių pokyčių: ypač suintensyvėjo atlietuvinimo programa pagrįstos forsuotos Klaipėdos krašto integracijos į Lietuvos Respubliką metu, kai šauliai, disponavę dideliu karžygių kapams tvarkyti fondu, žuvusiųjų pagerbimą įtraukdavo kone į kiekvienos šventės programą; 1938 viduryje gerokai sumenko. Po Klaipėdos krašto aneksijos (1939) ir per Antrąjį pasaulinį karą paminklas nenukentėjo. Liudijama, kad apie 1961–1962 pradėjus ardyti Klaipėdos senąsias kapines, kuriose stovėjo paminklas, buvo duotas nurodymas jį susprogdinti, tačiau to pavyko išvengti. 1964 Vilniaus paminklų apsaugos institucijos, siekdamos išskirti šį simbolį iš likusių naikinamų miesto kapinių paminklų, pradėjo rūpintis jo restauravimu. 1972 restauruojant paminklą pagal architekto Vytauto Guogio projektą, tautinė simbolika – Jogailaičių kryžius ir Gediminaičių stulpai – tvorelės stulpelių viršūnėse nebuvo atkurti; vietoj Gediminaičių stulpų buvo pritvirtintos į juos panašios Neptūno atributikos (trišakio) motyvo detalės. 1997–1998 paminklas restauruotas pagal architekto Vytenio Mazurkevičiaus projektą; prie jo pritvirtinta atminimo lenta su visų 12 žuvusiųjų 1923 I 10–15 pavardėmis.

L: Tatoris J. 1923 m. sukilėlių paminklas Klaipėdoje: Istorinė apybraiža (mašinraštis). Klaipėda, 1997; Safronovas V. Identitätskonflikte, Symbolwerdung der Grabstätten und der Kult um die Befreier in Memel/Klaipėda des 20. Jahrhunderts // Annaberger Annalen, 2008, Nr. 16.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Klaipėdos visuomenė prie paminklo pagerbia žuvusius 1923 metų Klaipėdos krašto sukilimo dalyvius, 1935 / Iš knygos „Kovos keliais“. Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos 15-kos metų sukakčiai paminėti almanachas. Redaktorius-leidėjas Jonas Vanagaitis. Klaipėda, 1938