Ungura

Ungurà (vok. Angerburg, lenk. Węgobork, nuo 1946 Węgorzewo), miestas prie Unguros upės ištakos iš Mauro ežero. Upių ir sausumos transporto centras; veikė geležinkelio linijos į Rastenburgą, Girdavą, Darkiemį, Geldapę, Marggrabavą, Lėcių. Nuo 1528 – evangelikų parapijos centras, nuo XVI a. pradžios – valsčiaus, nuo 1818 – apskrities centras. Pirmąkart paminėta 1335 kaip Angirburg. 1365 Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis sugriovė pilį, 1398 ji atstatyta iš plytų ir akmenų, XVII a. perstatyta barokiniu stiliumi. Apie 1450 minėtos 3 karčemos, 1490 pastatytas vandens malūnas. 1514 miesto pirmtakui, Neudorfo kaimui, užrašyta 60 ūbų žemės. 1514 tapo seniūnijos centru, 1571 IV 4 markgrafas Albrechtas Friedrichas suteikė miesto teises. 1608 per gaisrą nukentėjo miestelio didžioji dalis, įskaitant 1528 statytą medinę bažnyčią, 20 metų senumo rotušę, 40 gyvenamųjų namų, 25 kluonus ir tvartus. 1611 vėlyvosios gotikos stiliumi pastatyta nauja bažnyčia (nuo 1945 – katalikų Šv. Petro ir Povilo). 1656–1657 miestas šturmuotas totorių kariuomenės. 1709–1710 maro epidemijos metu mirė 1111 gyventojų. 1718–1858 mieste dislokuota Prūsijos kariuomenės įgula. 1782, neskaitant įgulos, gyveno 2213 sielų. 1785 Ungura buvo Seehesteno apskrities valsčiaus centras, jame buvo 232 ugniakurai. XVIII a. viduryje pastatytas uostas, 1856 Unguros upės vaga reguliuota ir uostas išplėstas. 1828 atidaryta mokytojų seminarija, 1833 – kurčnebylių, 1877 – žemės ūkio mokykla. XIX a. viduryje t. p. tapo Unguros apskrities valsčiaus centru. 1880 vargingųjų, invalidų ir aklųjų priežiūrai grafienė Anna Lehndorff įkūrė prieglaudą Bethesda. 1898 nutiestas geležinkelis į Girdavą. 1913 mieste vėl dislokuota įgula. 1914 VIII 22–IX 10 miestą buvo užėmusi Rusijos imperijos kariuomenė. 1843 buvo 3498, 1852 – 3541, 1867 – 4197, 1875 – 4108, 1880 – 4327, 1890 – 4301 gyventojas, 1905 – 319 gyvenamųjų namų, 5821 gyventojas (78 katalikai, 76 žydai), 1910 – 5754, 1933 – 7823, 1939 – 9846 gyventojai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sugriauta apie 60–80% miesto. Po karo išliko bažnyčia, XX a. VIII–IX dešimtmečiais atstatyta pilis.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Ungura, XVII a. graviūra / Iš Hartknoch Ch. knygos „Alt- und neues Preussen, oder Preussischen Historie Zwey Theile“. Frankfurt-Leipzig, 1684

Iliustracija: Unguros pilis, iki 1939 / Iš MLEA

Iliustracija: Unguros senamiestis, 1915 / Iš MLEA

Iliustracija: Unguros senamiestis, 1915 / Iš MLEA

Iliustracija: Unguros senamiesčio aikštė, 1910 / Iš MLEA

Iliustracija: Unguros parko alėja, 1915 / Iš MLEA

Iliustracija: Unguros geležinkelio stotis, statyta 1898 / Iš MLEA

Iliustracija: Lietuvių tiltas per Unguros pilies kalną, iki 1939 / Iš MLEA

Iliustracija: Invalidų prieglaudos namai Unguroje, kuriuose 1912 m. Ieva Simonaitytė gydėsi ir prižiūrėjo kitus neįgaliuosius / Iš MLEA

Iliustracija: Unguros miesto didysis antspaudas, XVII a. / Iš MLEA

Iliustracija: Unguros pašto ženklas, 1939 / Iš MLEA

Iliustracija: Unguros miesto bažnyčios, patatytos 1611, portalas, iki 1939 / Iš MLEA

Iliustracija: Vandens bokštas Unguroje, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Mozūrų gyvenamasis namas Unguros buities muziejuje (skansene), 2004

Iliustracija: Senovinė medinė vežiminė, 2004

Iliustracija: Unguros medžio apdirbimo įmonė, iki 1944 / Iš MLEA