Treniota

Trenióta, Lietuvos didysis kunigaikštis (1263–1264). Lietuvos karaliaus Mindaugo seserėnas, Žemaičių kunigaikščio sūnus. Iškilo Žemaitijoje paskutiniais Mindaugo valdymo metais. Treniotos ir Mindaugo ryšiai užsimezgė 1258–1259, pastarajam tariantis su žemaičiais, dėl bendrų veiksmų prieš Kryžiuočių ordiną. 1258–1262 Treniota lankėsi Mindaugo pilyje ir kurį laiką joje gyveno, rengė bendrus karo žygius: 1258 nusiaubė dalį Mazovijos žemių, 1262 surengė didelius žygius į Prūsiją ir Mazoviją, pasiekė prūsų Kulmo prie Vyslos ir Pamedės prie Nogato žemes. Žygiai įvyko prasidėjus Didžiajam prūsų sukilimui. 1261 žemaičiai kreipėsi į Treniotą prašydami paveikti Mindaugą, kad šis nutrauktų ryšius su Ordinu. Mindaugas buvo nepatenkintas Treniotos niokojamojo pobūdžio žygiais, norėjo, kad jis naudotųsi ir diplomatija. Drauge Mindaugas stengėsi prie Lietuvos karalystės daugiau prijungti senrusių (rusėnų) žemių, kuo nebuvo patenkintas Treniota. Treniota su Nalšios kunigaikščiu Daumantu 1263 nužudė Mindaugą ir 2 jo sūnus, užėmė Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą, prieš tai nužudęs konkurentą Tautvilą. Vienas Treniotos tikslų buvo stiprinti kovą su kryžiuočiais. Su lietuviais ir jotvingiais surengė žygį į kryžiuočių valdomas prūsų žemes, taip suteikdamas pagalbą sukilusiems prūsams. Ordinui stiprinant puolimą Lietuvoje kilo suirutė. Likęs gyvas vyriausias Mindaugo sūnus Vaišvilkas (Vaišelga) valdė Naugarduką, Pinską, Juodąją Rusią, kur Treniota neturėjo galios. Mindaugo valdytose žemėse t. p. buvo likę jo šalininkų. Jie drauge su Vaišvilku 1264 einantį į pirtį Treniotą nužudė.

L: Gudavičius E. Mindaugas, V., 1998; Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų. V., 1998

Iliustracija: Treniota / Iš knygos „Lietuvos didieji kunigaikščiai“, 2003