Toplaukis, 2

Tóplaukis, 2 (vok. Taplacken, rus. Talpaki), gyvenvietė Priegliaus dešiniajame krante, prie Karaliaučiaus–Įsruties ir Karaliaučiaus–Tilžės plentų atsišakojimo, 8 km į šiaurės rytus nuo Vėluvos, 12 km į šiaurės vakarus nuo Narkyčių. Minėta 1300. Pirmoji Kryžiuočių ordino pilis ant vadinamosios Pilies kalvos, esančios 800 m į šiaurę nuo Toplaukio, pastatyta XIII amžiuje. Vygando Marburgiečio kronikoje aprašoma, kaip Trakų kunigaikštis Kęstutis 1376 nusiaubė Toplaukio apylinkes; su tuo įvykiu siejamas Toplaukio pilies sugriovimas. Apie 1400 pilis perkelta į saugesnę vietą. 1409 paminėtas pilies viršininkas (Pfleger), 1413 – karčema ir daržas, 1446 – dvi karčemos. 1528 Toplaukis minėtas kaip parapijos centras, vėliau priklausė Pėterkaimių parapijai. Po 1525 tapo Prūsijos kunigaikštystės valsčiaus centru, 1566 prijungtas prie Tepliavos valsčiaus; vėliau iki 1752 buvo Tepliavos valsčiui pavaldžios seniūnijos centras. 1785 minėtas kaip Tepliavos apskrities karališkojo domenų valsčiaus centras (Toplaukio pilyje) ir kulmiškasis kaimas su 29 ugniakurais. Domenų valsčių tuo metu sudarė 2 palivarkai ir 72 kaimai, 682 ugniakurai. Nuo 1818 priklausė Vėluvos apskričiai. XIX a. viduryje tapo šios apskrities valsčiaus centru. Toplaukio valsčiuje buvo sudarytos 2 apygardos: kaimo bendruomenė (1905 – 30 gyvenamųjų namų, 334 gyventojai, iš jų 1 katalikas, 1910 – 280 gyventojų) ir Toplaukio domenų dvaro apygarda (1905 – 17 gyvenamųjų namų, 345 gyventojai, visi vokiečiai, 1910 – 308 gyventojai). Tarpukariu apygardos sujungtos, 1933 buvo 436 gyventojai, 1939 – 415 gyventojų. Išlikusiame Toplaukio pilies korpuse po karo įsikūrė kalėjimas, vėliau pastatas rekonstruotas į gyvenamąjį namą; greta išlikę pilies sienų griuvėsiai.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Toplaukio pilies bendras vaizdas, XVIII a. pradžia / Iš Ingridos Veliutės rinkinio

Iliustracija: Pagrindinis Toplaukio pilies pastatas, kurio priestatas pristatytas, XIX a. pabaiga / Iš Ingridos Veliutės rinkinio