Mažosios Lietuvos
enciklopedija

šviestuvas

prietaisas patalpai apšviesti.

šviestùvas, prietaisas patalpai apšviesti. Seniausi žinomi šviestuvai baltiškuose kraštuose – III–II tūkst. pr. Kr. moliniai ornamentuoti dubenėliai, su dagčiu (deginti ruonių taukai), rasti Šventojoje ir Nidoje. Nešiojami šviestuvai – įvairūs deglai. Pilyse ir miestuose naudoti aliejiniai ir lajiniai šviestuvai, žvakės, moliniai, mediniai ir metaliniai žibintai. XVIII a. plito puošnūs barokiniai aliejiniai, lajiniai šviestuvai, vėliau žibalinės lempos su stiklu. XVIII a. miestuose atsirado nuolatinis gatvių apšvietimas, iki tol apšviesti tik miestų vartai. Stačiakampės prizmės ar apverstos nupjautos piramidės pavidalo, įstiklinti, skardiniu stogeliu ir dūmtraukiu šviestuvai miestų gatvėse kabinti ant medinių stulpų, medžių, tvirtinti prie sienų, nuleidžiami ir pakeliami virve su skridiniu. Deginti lajumi, vėliau aliejumi, žibalu, dujomis. Kaimuose iki XIX a. II pusės vartotos balanos su žibinčiumi, žvakidės su taukų ar vaško žvake, vėliau plito žibaliniai šviestuvai. XX a. pradžioje miestuose ir XX a. viduryje kaimuose atsirado elektriniai šviestuvai.

L: LE; TLE

Iliustracija: Priekulės dvaro šviestuvas Klaipėdos kalvystės muziejuje