šukinė keramika

šùkinė kerãmika, archeologinė kultūra; keramika, turinti duobučių ir šukų ornamentu puoštą paviršių. Atsirado ankstyvajame neolite (V tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje) prie Volgos ir Okos tarpupio ir Volgos aukštupio, vėliau išplito į šiaurę tarp Karelijos ir Baltosios jūros pakrančių, į pietus tarp Desnos ir Dono aukštupio, į vakarus iki Dniepro ir į rytus iki Volgos vidurupio. Pavadinta pagal keramikos puošimą šukų pavidalo raštu. Randami šukinės paminklai daugiausia plačiaangiai šiek tiek profiliuotais pakraštėliais, apvaliadugniai ir smailiadugniai indai. Paviršius puoštas horizontaliomis juostomis ar ploteliais išdėstytomis įvairios formos duobutėmis ir šukiniais atspaudėliais. Keramika lipdyta rankomis su mineralinėmis priemaišomis molio masėje. Vėlyvajame neolite (III tūkstantmetyje pr. Kr.) šukinė keramika nyko. Kai kuriuose regionuose naudota iki eneolito ir bronzos amžiaus pradžios. Šukinė keramika žymi ryšius su finougriškomis šukinės–duobelinės keramikos kultūromis. III tūkstantmetyje pr. Kr. negausi finougrų ateivių banga pasiekė baltų kraštus ir susiliejo su senaisiais gyventojais.

L: Rimantienė R. Akmens amžius Lietuvoje. V., 1984; Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų. V., 1998.