Spitrė

Spitrė (vok. Splitter), gyvenvietė prie Nemuno ir Smalupės santakos, Smalupės kairiajame krante, 3 km į vakarus nuo Tilžės. Spitrės pilis pirmąkart minima Vygando Marburgiečio kronikoje: nurodoma, kad 1365 ji buvo sudeginta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės antpuolio metu. 1384 vėl minėta Torunės analuose. 1411 II 8 seniūno Ramauto Valimantaičio vadovaujami žemaičiai apgriovė Spitrę. XV a. pabaigoje pateko į Ordino tarnybon perėjusio prūsų kilmingojo Perkau (Perschkau) valdą, formuojamą į vakarus ir į pietus nuo Tilžės. 1491 ir 1495 Ragainės komtūro išduotuose dokumentuose minimi žemės užrašymai Symonui iš Spitrės. 1540 Tilžės valsčiaus mokesčių mokėtojų sąraše vietovėje prie Spitrės (zu Splitter) paminėti 34 kasdienį lažą ėję skalviai, Tilžės burggrafui Moritziusʼui von Perßkawui priklausęs dvaras (der Hoff) su 183 valstiečiais. 1563 rašyta, kad Perschkau giminei be to dar priklausė Šilininkai ir Santainiai (1486 užrašyti Moritzui von Perschkau). 1679 I 30 prie Spitrės įvyko lemiamas mūšis tarp Brandenburgo-Prūsijos kariuomenės ir Švedijos dalinių, 1678 įsiveržusių į Prūsiją. 1785 Alt Splitter vadinta: Įsruties apskrities Linkūnų valsčiaus karališkasis valstiečių kaimas su 13 ugniakurų ir Įsruties apskrities Balgardžio valsčiaus karališkasis vandens malūnas; t. p. paminėta Balgardžio valsčiaus kulmiškoji karčema Splitterscher Krug su 1 ugniakuru. XIX a. viduryje įkūrus Tilžės apskrities Stulbeikio valsčių, valsčiaus viršaitis iš pradžių rezidavo Spitrėje. 1905 Spitrė buvo Tilžės kaimiškosios apskrities Stulbeikio valsčiaus kaimo bendruomenė su 64 gyvenamaisiais namais, 1003 gyventojais (13 katalikų, 128 lietuviai), 1910 – 1146 gyventojais. Nuo 1919 IV 1 Tilžės miesto dalis Tilsit-Splitter. Priklausė Tilžės kaimiškajai parapijai.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Spitrės verslininko namas, iki 1944 / Iš Aleksandro Kubilo rinkinio