sodai

sõdai, prie gyvenamųjų namų vaismedžiais apsodinti žemės sklypai. Mažojoje Lietuvoje XX a. pradžioje kiekviena sodyba turėjo didesnį ar mažesnį sodą, kurį dažniausiai sodino aplink gyvenamąjį namą ar prie kurios nors namo pusės: namas buvo įtvertas į sodą. Sodus stengėsi sodinti į rytus ar pietus nuo gyvenamojo namo, kad jis turėtų daugiau saulės, būtų apsaugotas nuo stiprių šiaurės ir vakarų vėjų. Augino obelis, kriaušes, vyšnias, slyvas, juoduosius, raudonuosius ir baltuosius serbentus, agrastus, avietes ir rečiau – trešnes. Didelę dalį sudarė obelys, augino ypač daug vyšnių. Obelis ir kriaušes sodindavo sodo centre eilėmis, ne arčiau kaip 6 m vienas nuo kito: medis neturėjo vienas kito smelkti. Vyšnias sodino sodo pakraščiuose prie tvoros, ypač į pietų pusę. Slyvas t. p. sodino daugiau į sodo pakraščius, nors jų pasitaikė ir viduryje. Serbentus ir agrastus vieni sodino tarp obelų ir kriaušių, kiti – prie kiemo takų, prie trobų, tvorų. Avietes augino sodo pakraščiuose. Ypač jų gausu buvo pelkininkų sodybose. Lietuvininkai žinojo tik dalies vaismedžių veislių oficialius pavadinimus. Dažniausiai juos vadino pagal vaisių prinokimo laiką, išvaizdą, skonį. Dažnos obelų veislės: alyvinės, antaninės, avietinės, auksinis renetas, ruginės (vaisiai valgyti rugiams prinokstant). Esą turėdavę net tokių veislių, kad obuoliai užaugdavo kaip mažo vaiko galva. Kriaušių veislės: šunkriaušės, cukrinės, pyplinės, ruginės. Slyvų veislės: mėlynos, geltonos, krygės, pliumės. Iš krygių virdavo marmaledą. Ypač brangino pliumes. Jų kauliukai buvę maži, mėsos daug, prinokdavo bulves kasant. Jas džiovino ir paskui slėgė su cukrumi. Iš jų virė mėgstamą saldžią sriubą. Medelius skiepijo patys ar pirko iš turgaus, iš vietos medelynų, t. p. užsisakydavo iš Vokietijos. Skiepijimui užsiaugindavo medelius iš sėklų ar parsinešdavo iš miško girines obelaites. Žemė ne visur buvo vaismedžiams tinkama. Pelkininkai sakė, kad jų žemė netiko vaismedžiams augti, nes giliau samaninė durpė, raudona ji, nesupuvus. Todėl sodinant į duobes dėjo molio, smėlio, pelenų, kalkių. Dar šiame krašte pasitaikė žemė, vadinta šaltiniu (aukštai šaltas gruntinis vanduo), kuri labai netiko sodui (ypač kriaušėms). Sakydavo: Šaltinis papjovė medį. Todėl medį keldavo aukštyn: kasdavo seklią duobę, viršuje darydavo kaupą, žemę sode dirbdavo, kol sodas buvo jaunas. Kai paaugdavo medžiai, augindavo tik žolę. Sodus tręšė mėšlu ir srutomis. Mėšlu tręšė rudenį prieš šalimą, po bulviakasio; dėjo po medžiais ant viršaus arba apkasdavo. Apkasdavo toliau nuo kamieno siaurą juostą ar iškasdavo vagikes šauniai atstu nuo kamieno, pridėdavo šviežio mėšlo ir užkasdavo. Jei mėšlą dėjo tik ant viršaus, tai pavasarį sugrėbdavo ir išnešdavo iš sodo. Tada per įšalusį mėšlą saulės spinduliai ne taip greit pasiekė žemę, vaismedžiai vėliau žydėjo: Pašuliai (šalnos) nenušaldė žiedų. Srutomis laistė rudenį ir žiemą. Rudenį laistė praskiestomis vandeniu, kai medžiai numesdavo lapus. Pylė į skyles, padarytas kuolais, ar į grioviuką, apkastą aplink tokiu atstumu nuo kamieno kaip medis šakas išskleidęs: kur karūna baigiasi. Srutas skiedė vandeniu, kad jos nenudegintų šaknų. Žiemą neskiestas srutas pylė tiesiog ant sniego; pavasarį, tirpstant sniegui, jos atsiskiesdavo ir po truputį sunkėsi į žemę. Jaunus medelius saugojo nuo kiškių: žiemai aprišdavo šiaudais. Jei sodas būdavo aptvertas virbine (eglišakėmis iškaišiota) tvora, tai medelių ir aprišti nereikėjo. Tik žiemą, jei aukštai pripustydavo sniego, reikėdavo jį atkasti nuo tvoros, kad neįšoktų kiškiai. Pavasarį, kad įvairūs vabzdžiai neliptų į medį, ant kamieno uždėdavo žiedus: dervuotą skudurą ar storą virvę užvyniodavo. Sodo medžius baltino kovo pabaigoje–balandžio pradžioje. Medžius genėdavo: vieni tik nudžiūvusias šakas pjaustė, kiti ir vainiką formavo. Vyšnių apsauga nuo paukščių rūpintasi įvairiais būdais. Baidydavo su skambučiais (kuriuos žiemą prie rogių kabindavo). Vienur eidavo su skambučiu per sodą ir skambindavo. Kitose vietovėse skambutį įkabindavo į vyšnią: pakabindavo ant karties, ją įstatydavo į medį; prie skambučio prikabindavo virvutę, ją skambindami patraukdavo. Virvutės galą dažnai nuvesdavo iki prieangio, kad nereikėtų bėgioti: Kad pasileis skambinti. Ypač prieš lietų. Tada strazdai puolė kaip pašėlę. Kėlė į vyšnias ir baidykles, malūnėlius, tiesė jau nebetinkamus žvejybai tinklus, į kuriuos įstrigę paukščiai kriokdavo kaip pasiutę. Žiemą obuolius laikydavo apdengtus ant trobos, kamaroje, vėsiuose kambariuose, rūsyje. Sudėdavo į dėžes, krepšius ar ant lentynų; perklodavo popieriumi, kartonu, ruginiais šiaudais, pelais. Vaikai sau obuolių pasidėdavo ir į grūdus aruoduose. Vaisius džiovindavo, darydavo vyną. Jei vaisių būdavo per daug, veždavo į turgų (Šilutės, Klaipėdos). Iš sodų niekas nevogdavo, nepaimdavo net ir už tvoros nukritusio obuolio.

Gražina Žumbakienė

Iliustracija: Vedereikiškių, Ragainės apskritis, gyventojo sodas, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Jono Ančiaus sodybos Mažaičiuose eksplikacija, 1969 / Iš Istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyno