škunos

škùnos, greiti burlaiviai, tinkantys plaukti aštriai į vėją. Škunų stiebai neturi skersinių rėjų, todėl jos lengvai valdomos ir manevringos. Didysis stiebas (grotas) stovi beveik korpuso centre, o jo burės apatinė kraštinė beveik siekia laivagalį (achterį). Priekinis stiebas (fokas) būna žemesnis, su gerokai mažesne bure. Pagrindinės burės išskleidžiamos įstrižai keliamais gafeliais. Plaukiant pavėjiniu – šoniniu kursu (bakštagu) škunai negali prilygti joks burlaivis. Škunos ilgai ir sėkmingai konkuravo su garlaiviais. Dėl ypatingo eiklumo bei romantiško silueto jas pamėgo jachtininkai. Amerikietiškos škuno dėl puikių savybių paplito Europoje, daug jų pastatė Klaipėdos ir kitų Baltijos uostų meistrai. JAV nepriklausomybės kare su savo škuna Prince Radziwil dalyvavo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas Feliksas Miklaševičius (kilęs iš Žiemgalos – Kuršo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Jonušo Radvilos, pravardžiuoto Princu, giminaitis; šią veiklą jis pradėjo su kitais įsigiję vienstiebį šliupą Scot Trick). 1878 grafas B. H. Tiškevičius kelionei apie Žemės rutulį pasistatė jachtą-škuną Žemaitej (Paryžiaus pasaulinėje parodoje ji laimėjo aukso medalį). Lietuvos dvarininkas I. Korwin-Milewskis (1846–1926) 1895 įsigijo Škotijoje statytą jachtą-škuną ir pavadinęs ją Litwa iki 1900 plaukiojo Viduržemio, Šiaurės ir Baltijos jūrose. XIX a. pabaigoje Klaipėdos jachtklubas MSV turėjo marselinę škuną Viktorija. Po 1910, pakeitus Viktorijos įrangą virš viršutinio denio (rangautą), jos grotas ir pabūklai buvo naudojami (iki 1940) MSV klubo vėliavų ceremonijų stiebui. Klaipėdos universitetas tyrimų, mokymų tikslais naudoja Nyderlanduose įsigytą marselinę škuną Brabander.

Kostas Frankas

Iliustracija: Ties Melnrage skęstanti škuna, apie 1920 / Iš Lietuvos jūrų muziejaus fondų