šaulių gildijos

šauli gldijos, miestiečių organizacijos. Ordino laikais miestiečiai privalėjo turėti savo ginklus ir su jais eiti naktinę sargybą prie miesto vartų bei sienų, mokytis šaudyti. Šios prievolės vykdymą organizavo amatininkų cechai. Šaudymo pratybos vykdavo nuo Šv. Velykų iki Šv. Baltramiejaus (rugpjūčio 24) specialiuose bendruosiuose soduose. Čia susitikę miestiečiai aptardavo reikalus, varžydavosi dėl geriausio šaulio titulo ir apdovanojimų. Ilgainiui susibūrė vadinamosios šaulių brolijos, kurios tokiems renginiams rinkdavo lėšas. Kronikininko Luko Davido teigimu, Ordino didysis magistras Winrichas von Kniprodė šaulių gildijas įsteigė visuose Ordino valstybės miestuose. XX a. pradžios istorijos tyrinėtojų duomenimis, Karaliaučiaus šaulių gildijos veikė nuo XIV a. vidurio. Paukščių šaudymo varžybos kartą per metus buvo rengiamos Karaliaučiaus miestų – Senamiesčio, Knypavos ir Lyvenikės – bendruosiuose soduose. Kadangi miestiečiams tai būdavo viena iš nedaugelio pramogų, o vietos bendruosiuose soduose visiems dalyviams ir žiūrovams jau nebepakakdavę, varžybos būdavo perkeliamos ir už miesto sienų. Varžybų nugalėtojas gaudavo šaulių karaliaus titulą ir tapdavo miestiečių garbės reprezentantu; tai nesuteikdavo politinių ar karinių įgaliojimų, bet įpareigodavo pasirūpinti kitų brolijos narių vaišėmis ir vadovauti pačiai brolijai. XVII–XVIII a. sandūroje Karaliaučiuje bendruosius sodus pavertus viešosiomis miestiečių erdvėmis, šaulių gildijos nuo jų atsiskyrė ir iš viduramžiškų korporacijų virto savanoriškomis piliečių bendrijomis. Jos taip pat rengdavo šaudymo šventes, turėjo specialias šaudyklas. XVII a. viduryje Karaliaučiuje tokias šaudymo patalpas turėjo visų 3 buvusių Karaliaučiaus miestų šaulių gildijos, 1745 jos bendrai ėmė naudotis naujais Knypavos šaulių namais priešais Brandenburgo vartus (1817 sudegė). 1752 karališkasis paliepimas privertė juos jungtis į vieną Karaliaučiaus gildiją, nors iš tradicijos iki 1809 jos išliko susiskirsčiusios į 3 kuopas. Su tokiomis naujoviškomis šaulių gildijomis sietinas ir šaulių gildijų įsteigimas Tilžėje (1669 VIII 5 gavo didžiojo kurfiursto privilegiją) ir Klaipėdoje (gavo privilegiją 1697 VI 22). Jos taip pat turėjo savus šaulių namus, bet XVIII a. viduryje abi sunyko. Pagal 1808 Miestų nuostatus, šaulių gildijos tapo privalomos kiekviename mieste. Jų globėjais tapo miesto delegatų susirinkimas, vadovai turėjo būti renkami kaskart iš skirtingų miesto kvartalų atstovų (nuo 1850 Karaliaučius turėjo vyriausiąjį vadovą). Šaulių gildijų veiklos intensyvumą sumažino visuotinės karo prievolės įvedimas Prūsijoje (1814). Karaliaučiaus šaulių gildija 1827 pardavė šaulių namus, vėliau nuomojosi patalpas, 1855 pasistatė naujus namus. Klaipėdoje šaulių gildija buvo atgaivinta 1838, 1841 įsigijo sklypą, įsirengė šaudyklą, vėliau pasistatė šaulių namus, 1843 I 14 gavo korporacijos teises. Tilžėje nauja šaulių gildija buvo įkurta 1846. XIX a. šaulių gildijos dar išlaikė viešas reprezentacines funkcijas per įvairias šventes, bet iš esmės tapo draugų susibūrimo ir sporto draugijų mišiniu. XIX a. VIII dešimtmetyje rekonstruotame Klaipėdos šaulių gildijos pastate buvo įrengta didžiausia miesto koncertų salė; čia rengti koncertai, muzikos vakarai, šventės, šaudymo turnyrai, tarpukariu – lietuvių visuomenės organizacijų renginiai. Anot J. Sembritzkio, Klaipėdos šaulių gildija buvo didžiausia tokia organizacija Vokietijoje.

L.: Aus Tilsits Vergangenheit, 2. Theil: Tilsiter Leben seit den Freiheitskriegen I. (bis 1848). Tilsit, 1888; Sembritzki J., Geschichte der königlich preussischen See- und Handelsstadt Memel, Memel, 1900; Rhode P., Die Königsberger Schützengilde in 550 Jahren. Königsberg, 1902.

Vasilijus Safronovas