Sandyčiai

Sandyčiai (vok. Sanditten, rus. Lunino), dvaras dešiniajame Priegliaus krante, 8 km į rytus nuo Tepliavos, 3 km į šiaurės vakarus nuo Vėluvos. 1404 ir 1446 Sandyčiuose paminėti prūsų valstiečiai, 1446 – vienas laisvasis vokietis. 1552 Wolfas von Tippelskirchas išsinuomojo Sandyčių kaimą. Jo sūnus Dietrichas 1581 pardavė valdą Christophui von Schliebenui (miręs 1589); von Schliebenų šeimai Sandyčiai priklausė iki pat 1945. Von Schliebenai atsikraustė į Kryžiuočių ordino valstybę 1454 kaip samdomi kariai iš Saksonijos, XV a. 7 dešimtmetyje už tarnybą Ordinui ji buvo gausiai apdovanota žemėmis būsimose Girdavos ir Darkiemio apskrityse. Grafo Georgo Christopho von Schliebeno laikais 1736 buvo pastatyta barokinio stiliaus pilaitė (architektas nežinomas). 1785 Sandyčiai minimi kaip valstybės ministrui reichsgrafui von Schliebenui priklausęs Tepliavos apskrities Tepliavos valsčiaus bajoriškasis dvaras su grafo pilaite, malūnu, 9 ugniakurais. XIX a. viduryje suformuota dvaro apygarda gavo Vėluvos apskrities valsčiaus centro statusą, 1905 turėjo 39 gyvenamuosisu namus, 718 gyventojų (4 katalikai), 1910 – 659, 1933 – 766, 1939 – 798 gyventojus. 1906 ir 1928 dalis žemių prijungta prie Vėluvos miesto. Priklausė Gryneitės, vėliau Pėterkaimių parapijai. Paskutinis savininkas – grafas Georgas Güntheris von Schliebenas. Pilyje po Antrojo pasaulinio karo įkurdinta belaisvių stovykla, 1951 pilis susprogdinta.

Vasilijus Safronovas