Mažosios Lietuvos
enciklopedija

rekvizicija

karo metu vykdomas civilių gyventojų turto konfiskavimas okupacinės kariuomenės poreikiams.

rekvizcija, karo metu vykdomas civilių gyventojų turto (dažniausiai maisto atsargų, galvijų) konfiskavimas okupacinės kariuomenės poreikiams. Pavienių karių vykdomas turto konfiskavimas laikomas ne rekvizicija, o plėšikavimu arba marodieriavimu. 1899 Hagos konvencijos II deklaracija dėl sausumos karo taisyklių ir papročių numato rekvizicijos galimybę, bet draudžia plėšikavimą. Rekvizicija okupuotoje teritorijoje gali būti vykdoma tik kariuomenės vado įsakymu, jos mastai turi atitikti šalies išteklių galimybes, vykdant rekviziciją civiliai neturi būti verčiami dalyvauti karinėse operacijose prieš jų pačių valstybę, be to, rekvizicijos metu civilių gyventojų patirti nuostoliai privalo būti atlyginti. 1944–1945 SSRS kariuomenei įžengus į Rytų Prūsiją galvijų, maisto atsargų nusavinimo būdai neatitiko Hagos konvencijos nustatyto rekvizicijos apibrėžimo. Didžioji turto dalis (gamybos įrengimai, žemės ūkio inventorius, galvijai) buvo nusavinama pagal SSRS reparacijų planą; toks turto nusavinimas ir išvežimas į SSRS buvo vykdomas Raudonosios armijos užnugario valdybai pavaldžių trofėjų paieškos struktūrų (SSRS trofėjinė kariuomenė) ne tiek pačios kariuomenės, kiek SSRS valstybės naudai.

Vasilijus Safronovas