rasa

rasà. Mažosios Lietuvos (t. p. ir kitų Lietuvos regionų) papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje rasa prilyginama į rytus tekančių šaltinių, upių ir kitokiam vandeniui, kuris veiksmingas ištisus metus, arba vandenims, kurių gyvybinės (maginės) savybės išryškėja tik tam tikrų žemdirbiško kalendoriaus švenčių (Kūčių, Užgavėnių, Velykų, Joninių ir kitų) metu. Antai sakoma: varysim ant rasų – Jurgio (pirmoji) rasa vaistai dėl gyvulių; linus reikia sėti, kada ant dilgėlių didelė rasa, tai bus geri linai; karpas gydyti, saulei netekėjus, rasa nuo lango; dedervinę reik tepti su lango rasomis; jei nėščia moteriškė nusigando šviesaus veido ir plauko žmogaus, reikia per tris rytmečius, saulei dar netekėjus, rinkti nuo žolių rasą ir plauti jąja savo įsčius; jeigu geras rasojimas būna, tai paskui rugiai brandūs; kai rugiai rasoja (viena žodžio rasoti reikšmių – žydėti, plaukti), tada grybai auga. Mažosios Lietuvos liaudies dainose rasoto vainikėlio, barelio, kaselės, rūtelės įvaizdžiai perteikia vedybinę informaciją. Visa suminėta papročių, tikėjimų, tautosakinė medžiaga, viena kitą papildydama, suponuoja universaliąją rasos (kaip vandens ekvivalento) paskirtį tradicinėje lietuvininkų ir lietuvių kultūroje – laiduoti vaisingumą (augalų, gyvulių, šeimos ir kitą).

Rimantas Balsys

Iliustracija: Rasos šventė (Joninės) Auksinės upės slėnyjė prie Narkyčių, 1994