raidynas

raidýnas, abėcėlė. Lietuvių raidyną pirmasis pateikė Martynas Mažvydas. 1547 katekizme įdėtame elementoriuje jis pateikė 23 didžiųjų ir 25 mažųjų raidžių raidyną (vyravusį XVI a. Europoje), turėjusį gotikinę formą. M. Mažvydas lenkų ir vokiečių raidyną pritaikė lietuvių kalbai. Raidyne yra 6 balsės: a, e, i, o, u, y. Raidė i, kaip ir lotynų raidyne, reiškė ir priebalsį j, bet jam M. Mažvydas dažnai vartojo (vokiečių raštu sekdamas) g bei gh, pvz., gy „jį“, nes to meto raidyne atskiro ir visur vienodo rašmens tam nebuvo nustatyta. Rašmuo j pakeisdavo i, kai greta stovėjo dvi ii, pvz., ijng „ing“. Raidė y neturėjo aiškios paskirties, nes ir kitų kalbų raidynuose ji neturėjo pastovios reikšmės. Balsė u turėjo abu pavidalus – v ir u, bet stengtasi jiems duoti skirtingas reikšmes: v buvo pradinė, didžioji raidė ir dažniausiai reiškė priebalsį v; u buvo vidurinė ir galinė raidė ir skirta balsiui u. M. Mažvydo raidyne buvo ir 2 nosinės raidės a ir e (su taškais apačioje). Lietuviškajam raidynui daug įtakos turėjo spaustuvės: buvo išmetamos tos raidės, kurioms spaustuvė neturėjo spaudmenų (taip būdavo per visą lietuvių rašto istoriją). Priebalsių lentelėje M. Mažvydas pateikė 17 raidžių: b, c, d, f, g, h, k, l, m, n, p, q, r, s, t, x, z. Tačiau jų lietuvių kalbos garsams neužteko, todėl M. Mažvydas vartojo keletą rašmenų iš lenkų ir vokiečių raidyno. Pvz., priebalsį v (šalia retesnių v ir u), žymėjo w, kuri nebuvo oficialiai įvesta į lotynišką raidyną. Mišriai vokiški ir lenkiški rašmenys vartoti priebalsiams: š – sch, č – cz, ž – vokiečių -s (sz) arba rečiau ž. Priebalsį k žymi tik raide k, o raidę c tevartojo lotyniškuose žodžiuose, pvz., Catechismusa, sacramentų. f, h, q, x nevartotos, išskyrus porą žodžių (hukiusu „ūkiuose“, maxlas „mokslas“). Raidė s turėjo dvi formas: ilgoji žodžio pradžioje ir viduryje, o raityta – žodžio gale. Kartais raidė s turėjo ir z reikšmę, pvz., Iesus, o Jono Bretkūno Postilėje (1591): Sokona „zokono“. M. Mažvydo raidynas su mažais papildymais vartotas Mažojoje Lietuvoje iki XVII amžiaus. Baltramiejus Vilentas dvibalsinei fonemai žymėti vartojo dviaukštį čekiškąjį rašmenį ů, (kurį M. Mažvydas įsivedė Formoje krikštymo), dažniau dėliojo diakritinius ženklus ant o ir u. 1573 Wolfenbütelio postilėje raidynas gerokai įvairavo. Raidė e žymėta balsiais e, ė, ie. Nosiniai a, e, i, u žymėti su taškeliais apačioje. Raidyno naujovių įvesta 1600 Simono Vaišnoro Žemčiūgoje teologiškoje, kur dž žymėta dcz. Daugiausia naujovių, nuoseklesnė kai kurių rašmenų vartosena atsirado Danieliaus Kleino gramatikose. Jo raidyno rašmuo j buvo jau savarankiška raidė garsui j, raidei y suteikta pastovi reikšmė – ilgojo i, įvestas naujas rašmuo ė siaurajam balsiui ė. D. Kleinas atsisakė seniesiems raštams būdingo vokiečių sch garsui š žymėti ir jo vietoje (nusižiūrėjęs į Didžiosios Lietuvos raštus) vartojo vienaženklį ś (minkštajam) ir ligatūrinį ß (kietajam). Šalia tradicinio dviženklio cz raidei č žymėti įsivedė ć. Savitesni rašmenys: u (su maža o ant viršaus), kietasis ł (su perbraukimu), w, cz, sz ir 4 nosinės, kurias jis rašė su kabliuku apačioje. Iš pridėtinių ženklelių D. Kleinas vartojo stogelį, dešininį kirtį ir tašką ant kirčiuotų balsių. Tokį raidyną priėmė vėlesnieji Mažosios Lietuvos autoriai. Reikšmingų papildymų į lietuvių raidyną įnešė Augustas Schleicheris ir Frydrichas Kuršaitis. A. Schleicheris įvedė naują rašmenį ë dvibalsiui ie, kad sulygintų su ů, išmetė nereikalingą ł, vietoj w grąžino europietiškesnį v, šalia D. Kleino rašmenų ė ir y pridėjo ilgąsias a, e (atvirąją), ū. F. Kuršaitis vartojo tokį pat raidyną kaip ir A. Schleicheris, tik pasilaikė tradicinius D. Kleino ie ir w. A. Schleicherio raidynas turėjo žymią įtaką Didžiosios Lietuvos kalbininkams ir rašytojams. Jo paskatinti gana originalius r. sudarė kalbininkai Kazimieras Jaunius ir Jonas Juška. Vėliau sudarytas originalus Vydūno raidynas, kuris rašmenims š ir ž sukūrė dvi originalias raides, č ir nosines visai išmetė, vartojo stogelį ant ilgų balsių. Mažojoje Lietuvoje tradicinis Kleino–Kuršaičio raidynas vartotas iki 1940, kai Vokietijos nacių režimas lietuvių spaudą visai uždraudė.

Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. T. 3. V., 1988; Palionis J. Lietuvių rašomosios kalbos istorija. V., 1995; LE.

Iliustracija: Mažosios Lietuvos raštas – Martyno Mažvydo raidynas, 1547

Iliustracija: Danieliaus Kleino tradicinis raidynas, naudotas Kristijono Donelaičio pasakėčioms spausdinti, 1824

Iliustracija: Vydūno raidyno pavyzdys, 1923