pūkis
pkis, XX a. pradžioje Klaipėdos apskrityje taip vadinta maža, piršto ilgumo žuvelė su didele galva ir didžiomis akimis. Žvejojimo laikas nebuvo nustatytas. Gyveno visur, kur rado pakankamai maisto. Turėjo daug ašakų ir mažai mėsos, tad pūkius šerdavo kiaulėms; bet, užėjus šaktarpiui, pūkių kaina pakildavo – būdavo, kai mokėdavo net 1 Lt už pūkių svarą. Parvežus iš pamario krepšį pūkių, šeimininkė, lyg bulves menturiu maišydama, juos nuplaudavo keliais vandenimis ir sukratydavo į didelį katilą užkaistų skustų bulvių. Įdėdavo druskos, lauro lapų ir karčiųjų pipirų. Katilą uždengdavo sandariai užsivožiančiu dangčiu, kad pro jo kraštus neprasiveržtų garai, apkamšydavo šlapiu skuduru. Šitaip užtaisiusi, lengva ugnele, šutindavo 3 valandas. Kuršių nerijoje geros šeimininkės, pirkdamos šutinimui žuvies, skoniui pagerinti nepamiršdavo nusipirkti ir pūkių. Žvejai, jų prisipumpinę, buvo sotūs, sveiki ir energingi. Per daug smalsų žmogų anuomet subardavo: akis išplėtęs kaip pūkis.
Dar skaitykite pūgžlys.
Martin Tydecks