Prūsiškiai (2) XX a. pradžioje (kraštotyriniu aspektu)
Prūsiškiai (2) XX a. pradžioje (kraštotyriniu aspektu). Miestelyje veikė mokykla, kalvė, kepykla bei žandarmerija. Greta tekėjo upė Pisa, kurioje gyventojai vasarą mėgdavo maudytis, o žiemą čiužinėti ant ledo. Žiemos buvo šaltos, su daugybe sniego. Namai buvo medinių rąstų, sutvirtinti moliu, sienos baltintos kalkėmis. Juose paprastai buvo po 4 kambarius (8×3,5 m dydžio), kuriuose gyvendavo po nuomininkų šeimą. Namo savininkui ūkininkui reikėdavo mokėti nuomą (5 markes per mėnesį) ir keletą savaičių per metus padėti nuimti derlių. Kiekvienai gyvenamajai patalpai priklausė po tvartą, sumūrytą iš plytų; jame nuomininkai laikydavo gyvulius. Grūdus maldavo rankomis. Vyrai pjaudavo javus, moterys rinkdavo ir rišdavo į pėdus, o vaikai sustatydavo juos džiūti. Žiemą kuldavo javus, rogėmis važiuodavo į mišką malkų kirsti. Įsidėdavo duonos kampą, lašinių ir bulvių degtinės. Už 25 negyvas peles-kenkėjas valdžia mokėdavo 25, o už 10 žiurkių – 50 pfenigų. Šaltuoju metų laiku žmonės nešiodavo medines klumpes, pačių megztas vilnones kojines. Vaikams dūkti sniege aplopydavo porą senų kojinių (vok. Wotschkis); jos buvo lengvos ir neperšlapdavo, o pasidengdavo ledo plutele. Vasarą vaikščiota basomis; kojų padai pasidengdavo stora oda, todėl žmonės nesusižeisdavo net užlipę ant stiklo šukių. Avėdavo medpadžius odiniu viršumi (vok. Schlorre). Tėvui išėjus į Pirmąjį pasaulinį karą, motina gaudavo 75 markių mėnesinę pensiją; dar laikė 14 viščiukų, žąsų, ančių, per metus nupenėdavo 3 kiaules, vieną parduodavo. Darže užsiaugindavo bulvių, raudonųjų, baltųjų kopūstų, morkų. Didelis skanumynas buvo rauginti kopūstai. Saldumynams vaikai užsibarstydavo ant duonos cukraus. Dažniausiai valgydavo daržovių sriubas su sūdytos mėsos gabalėliu. Kasdien gerdavo į valias pieno, nes motina melžė ūkininko karves. Neišgertą pieną suraugindavo ir valgydavo su neluptomis bulvėmis bei silkėmis. Iš pieno darydavo grietinę, kurią perdirbdavo į sviestą. Vasarą mėgtos pasukos, ne tik malšindavusios troškulį, bet ir atvėsindavusios. Sekmadieniais kepdavo pyragą (vok. Fladen) iš mielinės tešlos, aplietą cukriniu glajumi. Ypatingoms šventėms kepdavo vaisinius, forminius pyragus su šokolado įdaru. Rudenį vaisiai būdavo labai pigūs, už 1 markę galėdavo nupirkti krepšį obuolių. Sekmadienį valgydavo mėsos kukulius (vok. Klopse), karbonadus ar kt. kepsnius, keptą viščiuką. Po skerstuvių mėsą sūdydavo, rūkydavo kumpius ir žąsis kaip delikatesus. Vasarą vaikai pamiškėse prisirinkdavo žemuogių, pievose prisiskindavo rūgštynių. Pievose rasdavo pievagrybių, pakelėse – baravykų. Namo parneštus grybus pakepindavo su svogūnais ir lašinukais, patiekdavo vakarienei su bulvėmis ir raugintu pienu ar pasukomis. Drabužiai nebuvo suplyšę, juos dažnai lopydavo. Turtingesni žmonės (ūkininkai, mokytojai, kai kurie valdininkai) berniukus leisdavo į gimnaziją, o mergaites – į licėjų. Gimnazistai nešiojo kepures su snapeliais. Dviračius turėdavo tik turtingieji. Turtingų ir neturtingų šeimų vaikai konkuravo tarpusavyje ir dažnai susipešdavo. Vėlų rudenį ūkininkai medžiodavo kiškius, lapes, fazanus. Per Kalėdas vaikai gaudavo dovanų. Ant stalo būdavo kepinių, riešutų, meduolių ir keptų obuolių. Neturtingų šeimų vaikai persirengdavo ir eidavo į Gumbinę dainuoti kalėdinių dainelių; už tai iš žmonių gaudavo dovanų: saldumynų, tešlainių, uogienės, šokolado, obuolių, apelsinų, kartais pinigų. Vaikai užsidirbdavo rinkdami geležinius daiktus, skudurus, kaulus; laukuose rasdavo šovinių gilzių, durtuvų ir kitų nuo Pirmojo pasaulinio karo likusių ginklų. Už tuos pinigus eidavo į kiną (tuo metu Gumbinėje buvo 2 kino teatrai: Palast-Theater bei Central-Theater), pirkdavo saldainių. Prieš saulėtekį vaikai į Pisą eidavo gaudyti žuvies. Vasarą mokyklos mokslai vykdavo 7–12 val., o žiemą – 8–13.
L: Paslat G. Erinnerungen eines Preußendorfers // Gumbinner Heimatbrief. Nr. 95, 96 (1999–2000).