priesaika
presaika, iškilminga forma duodamas asmens pasižadėjimas laikytis susitarimo ar įsipareigojimo. Tai daroma sakant žodžius kaip Dievą myliu, sukertant rankomis ir kitaip. Livonijos eiliuotojoje kronikoje rašyta, kad 1257 sudarydami taiką su Livonijos ordinu, žemaičių kunigaikščių įgaliotiniai prisiekė delnų sukirtimu. Tais laikais už priesaikos sulaužymą bausta pakariant. Vienoje 1642 teisių knygoje įrašyta priesaika, kuri užbaigta žodžiais: Jei teisingai prisiekiu, Pone Dieve, man padėki, o jei neteisingai, Pone Dieve, mane užmuški! Istoriniuose šaltiniuose panašių priesaikos formų aprašyta ir daugiau. Johannas Arnoldas Brandas, 1673–1674 keliavęs į Maskvą per Prūsiją, Kuršių neriją, Kuršą, Livoniją, kelionių aprašyme teigė, kad Kuršo valstiečiai prisiekdavo kairę koją užkėlę ant akmens, dešiniąja priklaupę ant žemės, ant galvos užsidėję šlapią žemės velėną ir į ją įkišę dešinės rankos 2 pirštus, kairėje rankoje laikydami iškeltą baltą lazdą. Tai reiškė, kad jų priesaika tvirta kaip akmuo, nepalaužiama kaip lazda, o sakoma tiesa – kaip žaliuojanti velėna.
L: Brand J. A. Reysen durch die Marck Brandenburg, Preussen, Churland, Liefland, Plescovien, Gross-Naugardien, Tweerien und Moscovien…Wesel, 1702, S. 81; Jablonskis K. Kelios lietuviškos priesaikos ir kitos lietuvių kalbos liekanos Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės aktuose // Archivum Philologicum VI. K., 1936, p. 147–148.
Angelė Vyšniauskaitė
Be liaudiškosios priesaikos Prūsijos valstybėje plačiai naudota oficiali priesaika įvairiose institucijose. Pvz., teismuose liudininkai ir kiti privalėdavo prisiekti padėję ranką ant Biblijos, kad sakys vien tiesą. Tokia priesaika laikyta labai svarbia – pvz., XVII a. būta teismų nutarčių apsimelavusioms liudininkėms nukirsti rankos pirštus už Šventojo Rašto išniekinimą – priesaikos pažeidimą. Ištikimybės priesaiką duodavo pavaldiniai valdovui atėjus į valdžią. Šis prisiekdavo ginti ir saugoti šalį bei jos papročius. Tokia priesaika turėjo apsaugoti pavaldinius nuo valdovų savivalės. Valdovo valdymas įsiteisėdavo tik jam prisiekus. 1525 įkūrus Prūsijos kunigaikštystę teigta, kad senoji priesaika nebegalioja. Po ilgų derybų 1663 gegužę priimtas asekuracijos aktas, sukurta nauja priesaikos forma. Taip 1657 VII 1 Karaliaučiuje prisaikdintas Friedrichas III, o 1787 Friedrichui Wilhelmui II prisiekė I. Kantas, kaip universiteto prorektorius. Paskutinį kartą (1840 IX 10) prisiekė Friedrichas Wilhelmas IV. Vėliau Wilhelmas I atmetė priesaiką, nes realios valdymo teisės atiteko parlamentui.
MLEA
prisiekimas galva, senoji prūsų priesaika. Buvo prisiekiama dešinę ranką uždėjus ant sprando; netesėjus priesaikos būdavo prarandama gyvybė.
L: Pretorijus M. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla. V., 1999.