požeminiai vandenys

požemniai vándenys. Mažoji Lietuva užima dalį Baltijos artezinio baseino, Baltijos sineklizės vidurinėje dalyje. Baseinas sudarytas iš viršutinės dalies (ten nuosėdų dangos sluoksniai – daugiausia poringos uolienos su sluoksniuota struktūra) ir apatinės (iš kristalinių, metamorfinių ir vietomis plyšiuotų uolienų). Nuosėdinę dalį sudaro kvartero nuogulos ir prekvartero uolienos. Arteziniam baseinui būdingas hidrodinaminis, hidrocheminis ir terminis požeminių vandenų zoniškumas: leidžiantis gilyn vandens apytakos intensyvumas lėtėja, o bendroji mineralizacija ir temperatūra didėja. Mažąją Lietuvą dengiančios smiltingos įvairios kilmės kvartero nuogulos yra vandeningos ir sudaro gruntinio vandens sluoksnį, o molingos – mažiau vandeningos ar nevandeningos. Giliau kvartero nuogulos sudarytos iš tarpmoreninių smėlingų vandeningų sluoksnių ir mažai laidžių moreninių priemolių, sudarančių vandensparas. Ledynų suformuotoje kvartero storymėje išsiskiria gilūs eroziniai įrėžiai, kuriuose dažnos vandeningos nuogulos. Kvartero nuogulų storis vidutiniškai iki 50 m, gilių erozinių įrėžių vietose – iki 200–250 m. Kvartero nuogulų vanduo gėlas (iki 1 g druskų litre, dažniausiai kalcio magnio hidrokarbonatinės sudėties), naudojamas gerti ir buitinėms reikmėms: gruntinis – iš šachtinių šulinių, gilesnių tarpmoreninių nuogulų – iš artezinių gręžinių. Gilesnėse mezozojaus ir paleozojaus erų uolienose išskirta 15 įvairaus amžiaus vandeningų sluoksnių, vienas nuo kito atskirtų vandensparomis. Prekvartero uolienos jūrinės ir kontinentinės kilmės, todėl labai įvairi jų litologija. Prekvartere išsiskiria triaso molių ir permo anhidritų vandenspara (jos storis krašto pietinėje dalyje yra iki 700 m), o pietvakarinėje krašto dalyje prie jos dar prisideda 1000 m storio silūro–ordoviko nelaidžių molingų karbonatinių uolienų sluoksnis. Šios vandensparos bendras storis siekia iki 1700 m, ji Mažojoje Lietuvoje atskiria mezozojaus vandeningus sluoksnius nuo paleozojaus. Tai nulemia požeminių vandenų cheminę sudėtį: virš šios vandensparos slūgsančiuose neogeno–aleogeno, kreidos ir juros vandeninguose dariniuose vanduo yra gėlas (iki 0,5–1 g/l druskų) ar mažai mineralizuotas (3–10 g/l), o po ja slūgsančiuose paleozojinių uolienų sluoksniuose dažniausi sūrymai (50–180 g/l). Virš triaso–permo vandensparos povandeniniai vandenys pasipildo gėlu kritulių vandeniu (apytaka arti žemės paviršiaus intensyvi). Po ta vandenspara slūgsančiuose sluoksniuose vyksta lėta požeminių vandenų apytaka: apatinė sluoksnių dalis suskaidyta tektoninių lūžių, per juos į viršų kyla didelės mineralizacijos vanduo, o į jų vietą vanduo horizontaliai priteka iš artezinio baseino rytinės dalies. Daug gėlo požeminio vandens vartodavo Klaipėda, kur pirmasis artezinis 278 m gylio gręžinys miesto viešajam vandentiekiui įrengtas 1899 (vanduo ištryško fontanu 38 m virš žemės; ilgainiui jo lygis krito ir dabar jis siurbiamas iš 20–30 m gylio). Gėlą požeminį vandenį vartojo Šilutė, Pagėgiai, Karaliaučius, Tilžė, Gumbinė, Įsrutis ir daug kitų miestų bei miestelių. Kaimo gyvenvietėse ir sodybose naudotas gruntinis šachtinių šulinių vanduo. Mineralinis vanduo (slūgsantis giliau) gydymui – balneologiniams tikslams, vartotas Rūsių kurorte. Ten aptikti ir naudoti natrio chloridinio tipo požeminiai vandenys: 267–310 m gylyje mažos mineralizacijos – 3,5 g/l; 374 m gylyje didelės mineralizacijos – 16,5 g/l, turintis 35 mg/l bromo; 733–960 m gylyje – sūrymas, kurio mineralizacija 93 g/l, o bromo koncentracija – 270 mg/l. Kranto kurorte 213–233 m gylyje aptiktas mažos (2,1 g/l) mineralizacijos natrio chloridinis vanduo. Mineralinio vandens būta ir Mažosios Lietuvos kitose vietovėse. Giliau slūgsančiame didelės mineralizacijos (70–180 g/l) požeminiame vandenyje (sūryme) yra nuo 400 iki 800 mg/l bromo, galinčio tapti žaliava pramoninei gavybai. Krašte 1000–2000 m gylyje rasta terminio vandens, jo temperatūra 40–80 ^oC. Jis panaudotas Klaipėdoje 2004 pastatytoje geoterminėje jėgainėje; jai terminis vanduo (38 ^oC temperatūros) dviem gręžiniais imamas iš 1135 m gylio, iš vidurinio–apatinio devono terigeninio vandeningojo komplekso.

Vytautas Juodkazis