poteriai

poterių kalbėjimo tradicija.

põteriai, malda. Iš ryto atsikėlęs, nusiprausęs ir apsirengęs žmogus laikė poterius (meldėsi), dar nevalgęs pusryčių. Pasiklaupęs kožnas per savi (kiekvienas sau) tyliai meldė Liuterio Ryto žegnonę. Vakarais – prieš nusirengdamas ir eidamas į lovą, t. p. kalbėdavo poterius – Vakaro žegnonę. Kai suaugę norėdavo patikrinti, ar vaikas išmokęs poterius, tai vaikas klaupdavo prie motinos ar omamos (senelės) kelių ir aiškiai (garsiai) sakydavo poterius (kad suaugę girdėtų ar ko nepraleido).

Martin Tydecks