plūgas

plgas. Viduramžių Vakarų Europos sunkusis plūgas, trauktas jaučių kinkinio, skyrėsi nuo lengvos baltų žagrės. Tokie plūgai padėjo germanams kolonistams apdirbti anksčiau nedirbtus plotus Vidurio ir Rytų Europoje. Manoma, kad į Prūsą plūgą atvežė germanų kolonistai XIII a. viduryje, Kryžiuočių ordinui pradėjus užkariauti bei kolonizuoti kraštą. Vėliau kurtos įvairios plūgų modifikacijos, pradėta metalinių plūgų gamyba krašto įmonėse. Efektyvūs plūgai padėjo krašto žemės ūkio raidai. Rytprūsiuose gaminti plūgai plito ir Didžiojoje Lietuvoje (dvarų bei pasiturinčių ūkininkų sodybose). Krašte gaminti ir dideliems ūkiams skirti plūgai (tokius traukdavo 3–4 arklių kinkiniai). Po 1944 nemaža plūgų iš suniokoto krašto parsivežta į Didžiąją Lietuvą. Su plūgu bei arklu sieti įvairūs papročiai, būdingi žemdirbių kraštui.

L: Meyer E. H. Indogermanische Pflügebräuche // Zeitschrift des Vereins für Volkskunde. 14 Jhrg. Berlin, 1904.

XX a. pradžioje Klaipėdos apskrityje plūgas vadintas pamarinkis. Dirvai vagoti (vagoms traukti) naudotas kitas padargas – vaguotis.

Martin Tydecks

Iliustracija: Arimas jaučių jungu su senoviniu plūgu / Iš Augusto Ambrassat’o knygos „Die Provinz Ostpreußen“, 1912