Plikių parapijos gyvenviečių pavadinimai ir jų kilmė

Plikių parapijos vietovardžių sąrašas su kilmės nuorodomis.

Pliki parãpijos gyvénviečių pavadnimai ir jų kilm. Jų sąraše pažymėta: *asmenvardinė (pavardinė) arba **vandenvardinė (upėvardinė) vardo kilmė. Skliausteliuose nurodyta vietovardžio kilmė. **Baugštininkai (upė Baugštė < pavardė Baugštys + -ininkai); *Eglynai (pavardė Eglynas arba liet. eglynas); Graumenė (liet. graumenės „suverstos medžių išvartos“); *Karališkiai (pavardė Karalius + -iškiai); *Katkai (pavardė Katkus); *Kuršeliai (pavardė Kuršelis); *Lapiniškė (pavardė Lapinas + -iškė ); *Medikiai (pavardė Medikis); *Pakamoriai (pavardė Pakamoris); *Plikiai (pavardė Plikis arba liet. plikė „neįžėlusi pieva“); *Radaičiai (pavardė Radaitis); *Sėlinai (pavardė Sėlinas); Sėlinėliai (vietovardis Sėlinai + -ėliai); *Skudai (pavardė Skudas, -ys); *Smilgynai (pavardė Smilga arba liet. smilgynas); *Šatriai (pavardė Šatrys); *Šimkai (pavardė Šimkus); *Trakai (pavardė Trakis, -ys); *Trušiai (pavardė Trušys); *Vytautai (asmenvardis Vytautas); Žemgrindžiai (liet. žemgrinda „per pelkę išgrįstas kelias“, plg. latvių zemgrida); *Žiobriai (pavardė Žiobrys). Iš viso buvo 22 parapijos gyvenviečių pavadinimai, iš jų asmenvardinės (pavardinės) kilmės 18, vandenvardinės kilmės 1, vietovardinės kilmės 1 ir iš bendrinių žodžių 2. Didžiausią grupę sudarė pavardinės kilmės gyvenviečių pavadinimai. Jų didesnioji dalis; tik Mažojoje Lietuvoje – Klaipėdos krašte težinomos ir yra labai būdingos tam kraštui pavardės, pvz., Eglynas, Kuršelis, Medikys, Pakamoris, Radaitis, Sėlinas, Šatrys, Trakys, Traušys ir Žiobrys, viso 10; mažesnė jų dalis sutinkamos ir Didžiojoje Lietuvoje, pvz., Karalius, Katkus, Smilgys ir Šimkus, o trečioji dalis pavardžių dažniau vartotos Klaipėdos krašte negu Žemaitijoje, pvz., Plikis ir Skudys. Senųjų kuršių posluoksnio palikimas atsispindėjo, pvz., pavardėse Eglynas ir Kuršelis. Plikių parapijos gyvenviečių didžioje gyventojų dalis buvo lietuvininkai su kuršių kilmės posluoksniu. Visos naujesnių laikų gyvenvietės minimos nuo XVII a. pradžios, o XVIII a. jų įkurta daugiausia.

Vilius Pėteraitis