pjūtis

pjūts. Vežimus su derliumi iš laukų traukdavo arkliai. Mažesni ūkininkai kinkydavo 2, stambesni – 4 arklius. Laukuose vyrai padavinėdavo pėdus, moterys kraudavo juos į vežimus. Aukštai pakrautas vežimas grįždavo į derliui paruoštą kluoną. Čia pėdus tvarkingai sluoksniais sukraudavo iki pat stogo. Kai atvažiuodavo paskutinis vežimas, švęsdavo derliaus šventę (pabaigtuves – vok. Erntedank): valgydavo, gerdavo, dainuodavo, šokdavo, vaidindavo. Mergaitės iš javų varpų padarydavo vainikus, papuošdavo juos gėlėmis ir kaspinais, sakydavo kalbas. Nupjovus rugius, ūkininkas su savo žmona ir vaikais apeidavo laukus. Kiekvienam prie rankos stipriu mazgu pririšdavo po keletą rugių stiebų. Mergaitė pasakydavo prakalbą apie derliaus nuėmimą. Kam aplink ranką aprišdavo iš rugių padarytą juostą, tas turėdavo mokėti pinigų. Namie juostą nuimdavo ir saugodavo iki kitų metų. Surinkus derlių iš laukų, vykdavo padėkos šventė. Žmonės dėkodavo dangui už derlių, žmonėms – už darbą. Bažnyčiose puošdavo altorius su laukų ir sodų vaisiais. Visi valgydavo, šokdavo, dainuodavo klojimuose ir daržinėse prieš suveždami į juos derlių. Prie šventės prisidėdavo ir netolimų miestelių gyventojai. Jie išpuoštais vežimais važiuodavo į turgaus aikštę, gatvėmis jodinėdavo arkliais.

L: Schumann G. Erntedank // Die Elchniederung, 1984. Nr. 4. S. 28–35.

Iliustracija: Javų pjovėjų poilsis sustačius šlytis (gubas) Antšvenčiuose, 1940 / Iš Aldonos Karvelytės-Preikšaitienės šeimos albumo