Pilkupa

Plkupa, Pilkopa, Pilkopiai (kurš. kop. Pilkupe, vok. Pillkoppen, rus. Morskoje), kaimas Kuršių nerijoje, Semboje, Fischhauseno (Žuvininkų) apskrityje, Rasytės parapijoje, 10 km į pietvakarius nuo Nidos, 9 km į šiaurės rytus nuo Rasytės. Apylinkėse gyventa dar akmens amžiaus laikais, aptikta įvairių archeologinių radinių. Minėta 1366 mons Pillecop [Pilies kopos kalnas]. Spėjama, kad ant senos kopos galėjo stovėti senųjų prūsų-sembų pilaitė ar šventvietė, kurios vietoje kryžiuočiai 1283 pastatė savo pilaitę Neuhaus. Papilio gyvenvietė (vad. Neustadt), stovėjusi apie 2 km į pietvakarius nuo dabartinės Pilkupos, ties Skilvytės ragu (dabar ten Senkaimio kopa ir senosios kapinaitės). XVI a. kaime gyveno apie 50 žmonių, 1585 minėta Pillekopf. Nuo XVII a. pradžios kaimą pamažu užpustė smėlis, nuo 1650 iš jo kėlėsi gyventojai, 1712–1713 išsikėlė paskutinis. Dauguma jų persikėlė į dabartinę vietą (pamarį, kur tarp didžiųjų kopų dar buvo likęs patogus pravažiavimas į pajūrį, kur stovėjo žvejų būdos – prieglobsčiai), dalis po 1759 įkūrė Naująją Pilkupą – Dumšlę (3 km šiauriau). Šią netrukus užnešė didelė kopa, gyventojai grįžo į dabartinę vietą tarp Skilvytės ir Kaspalėjos ragų. Nuo 1743 veikė mokykla. 1817 karališkajame žvejų kaime Senojoje Pilkupoje (vok. Alt Pillkoppen – Petsch) buvo 8 ugniakurai, gyveno 53 žmonės, o Naujojoje Pilkupoje (vok. Neu Pillkoppen – Dumscheln) – 11 ir 56. XIX a. viduryje kaime buvo 16 gyvenamųjų pastatų, gyveno 119 žmonių, kaimui grėsė didelė keliaujanti kopa (vėliau Efos kopa). Pilkupą nuo žūties išgelbėjo kopų želdinimas (dar skaitykite Wilhelmas Franzas Epha). Sustabdžius slenkantį smėlį Pilkupa plėtėsi kaip žvejų gyvenvietė, žinota vasarotojų ir menininkų. 1905 kaimas valdė 22 ha žemės, buvo 24 gyvenamieji pastatai, gyveno 230 žmonių (iš jų 1 žydas). Ties Pilkupa kilo Efos (60,8 m aukščio) ir Liepos kalno (Lepas-kalns, 59,6 m aukščio) didelės kopos. Pajūryje buvo žvejų valčių prieplauka. 1939 gyveno 300 žmonių, kasmet atvykdavo 900 poilsiautojų, veikė pradinė mokykla, garlaivių prieplauka, sklandymo mokykla, jaunimo nakvynės namai, girininkija, navigacijos įrenginiai pamaryje. Pilkupa garsėjo kaip vaizdingos gamtos vietovė. Sovietmečiu dauguma sodybų nugyventos, senosios kapinės nusiaubtos.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Pilkupos žvejų vėtrungė, apie 1940 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Kuršvaltės Pilkupos ovingyje, iki 1944 / Iš Gedimino Bendinsko rinkinio.

Iliustracija: Pilkupos žvejo kiemas Kuršių marių pakrantėje – matyti sudėtos atsargos pastatų remontui: nendrės stogams dengti, lentos ir kita, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Arkliai tempia Kuršių nerijos jūros žvejų valtį į krantą ties Pilkupa, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Pilkupos kaimas žvelgiant nuo Efos kopos į Kuršių marias, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Pašto kelias pro Pilkupos kapines, XX a. pradžia / Iš MLEA

Iliustracija: Buvę Pilkupos užeigos namai, 2001

Iliustracija: Mediniais drožiniais puoštas Pilkupos namas, 2001

Iliustracija: Keliaujančios kopos pasiekė Kuršių marias ir smėlis byra į vandenį, 2001