paukščiai papročiuose ir dainose
paũkščiai papročiuosé ir dainosé. XIII a. Livonijos eiliuotojoje kronikoje užsiminta apie paukščių reikšmę būrimo senuosiuose ritualuose: Toks jų geras buvo ūpas, / Kad turėjo žygis sektis, / Burtas jiems laimingas krito / Ir gerai giedojo paukštis. / Jie tikėjosi sau laimės… Tai patvirtino ir 1426 Sembos vyskupo Michaelio Junges įsakas prūsams, draudžiantis dainuoti, burti iš alaus, iš jaunučių paukščiukų ir visokiais kitokiais būdais. Anot Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikos, į paukštį galėjo persikūnyti tiek dievybės, tiek mirusieji protėviai. Apie senuosius prūsus rašyta: Kadangi jie nepažino Dievo, tai, suprantama, klaidingai garbino kaip dievus visokiausius tvarinius, būtent: saulę, mėnulį, žvaigždes, griaustinį, sparnuočius ir keturkojus, netgi rupūžes. Vėliau tą minėjo Janas Dlugoszas, Motiejus Miechovita, Martinas Kromeris ir kiti. Mažojoje Lietuvoje tikėta, kad paukščiai galėję išpranašauti žmonių gyvenimo įvykius: gimtuves, vestuves, ligą, mirtį, gyvenimo trukmę. Sakyta: Kad apuoką girdi vidurnaktyj dejuojant, tai esąs ženklas, jog veik mirti reikėsią, Kas gegužę kukuojant nušauna, tas kurlas (negirdąs) pastoj, Kad varna prie buto krok, ištrūkio bus, Kad pucė (pelėda) prie buto krok, čia krikštynos bus, Kad apuoks prie buto dejuoj, čia kas nors sirgs, o kad ant laukų dejuoj, prastas metas bus, Kad kranklys per butą lėkdamas krank, čia apsirgs kas, o kad du krankliu per butą lėkdamu pešas, nuo suvenčiavotųjų kas mirs. Panašių spėjimų būta dainose. Populiariausi gegutės, volungės bei vandens paukščių (gulbės, anties) įvaizdžiai dažniausiai susiję su vedybų simbolika. Gegutė iškukuoja iš močiutės dukrelę (Tol ji kukavo / Kol iškukavo / Dukrytę nuo mamužės). Liepos šakelėse giedanti volungėlė t. p. yra vestuvių liudininkė (Pasakykie volungėle, / Kokiais rūbais buvo? / Baltais rūbais po kaselių / Tra ra ra ra ra ra, / Po žaliu vainiku!). Antis, gulbė sudrumsčia vandenį (Ir atlėkė dvi antatės / Ir sudrumstė vandenatį, /Laukiau nusistojant) arba lydi vandeniu plaukiantį (skęstantį) vainiką (Vainikytis plaukia / Gulbikės šaukia, / Tai man gražu klausyti). Sakalas, varnas (juodvarnis) Mažosios Lietuvos dainose – blogos žinios nešėjai: sakalas, varnas praneša berneliui, jog išteka jo mergelė (Paukšteli sakalėli, / Sakyk man ką gera. / Rods, sakyti pasakysiu / Nelabai negera: / O jau tavo mergužėlę / Kitsai suderėjo); juodas varnas parneša iš karo bernelio (brolelio) baltą ranką su aukso žiedu (žinia apie mirtį). Dainose paukščio įvaizdis dažniausiai persipina su kitais (medžio, vandens, laivelio, vainiko ir panašiai) vaizdiniais. Populiari daina apie laivo kurdinimą, kurioje giedantis paukštis (gegutė) kartu su liepos medžiu, devyniom šakatėm, aštuoniais kampačiais sudaro darnią simbolių sistemą. Tokių vaizdinių įvairovė dainose (simboliai, metaforos, palyginimai, paralelizmai) atspindi dainos kūrėjų pasaulėjautos ir pasaulėžiūros kaitą.
L: Tautosakos darbai. K., 1937, t. III., p. 18–19; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 1996, t. 1, V., 2001, t. 2; Stukaitė V. Paukščiai – kelio aiškintojai vestuvinėse dainose // Lietuviai ir lietuvininkai. Žrn. Tiltai priedas Nr. 5. Klaipėda, 2001, p. 65–70; Balsys R. Mažosios Lietuvos žvejų dainos. Klaipėda, 2003, p. 141–145.
Rimantas Balsys
Iliustracija: Paukščių motyvo lėkis ant daržinės stogo Nidoje, 1891 / Iš Jurgio Gimbuto knygos „Lietuvos kaimo trobesių puošmenys“, 1999
Iliustracija: Lino raižinys „Lėk, sakalėli“, 1971 / Iš MLEA