palyginimai tautosakoje
palýginimai tautósakoje. Jų daug Mažojoje Lietuvoje užrašytose darbo, meilės, vestuvinių apeigų, našlaičių, vaišių, karinėse ir kitose dainose. Jose gretinti subjektų veiksmai (eit‘ bernytis per kiemelį kaip povuže sklaides). Dažniausi kokybiniai paliginimai: Bernelis nori būti baltas, raudonas, kaip mano tėvelio žydi burnotas ar išėjo mergele, balta kaip gulbele; o tos mergos motynėle balta kai sniegelis. Išskirtas mergelės / bernelio skaistumas (nekaltos mergeles žyd‘ kai darže lelijėles; kaip ant dangaus žib‘ žvaigždeles, o nekalti berneliai – žyd‘ kaipo rojaus žiedeliai ), kuris kartais prarastas (tu paskynei manę jauną, kai kalne uogelę, pavytinai manę jauną, kai rankoj‘ kvietkelę), gražumas (ak tai graži mergužyte, kaip kvietkelės vidurys), turtingumas (mergelė bagota kaip egle šakota), vargingumas (vargo mergelė kai girioje gegele ant linkstančios šakelės), supriešintas gyvenimas tėvų namuose (kai lange kvietkele) ir pas bernelį (kai kampe šluotele), pomėgiai (mėgst dainuot kaip vyturys ) ir kita. Kartais gretintos atskiros kūno dalys (Josės plaukeliai ant vandens, kaip žali maurai ant akmens). Pvz., bernelio žirgai pagal spalvą gretinti su paukščiais (viens margas kaipo gegele, antrasis juodas kaipo sabalas, tretysis baltas kaipo gulbele), o apleistas žirgas – su deglu paršeliu (nei šukuotas, nei balnotas, nei kilpelės šveistos). Mergelės darže augusios gėlės lygintos su dangaus kūnais (viena kaip saule, antra kaip mėnuo). Mergelės / bernelio išvažiavimo iš namų motyve paliekami namiškiai prilyginti augalams (palikau tėvužį kaip darže ožūlėlį, mamužį kaip darže obelėlį, brolėlį kaip darže bijūnėlį, sėsėlę kaip darže nėgėlkėlį, mergėlę kaip darže lelijėlį, kaimynus kaip darže erškėtynus). Dainose aptinkami kiekybiniai paliginimai (Kiek tu kartų vartus versi, / Tiek tu graudžiai verksi. / Kiek tu kartų rūtas skinsi, / Tiek mane atminsi), išplėsti paliginimai (kaip sausai lazdai sunku be žalių lapelių, taip jaunai mergelei be jauno bernelio / berneliui – be mergelės arba kiek darže rutų, ant rutų lapų, tiek dagel aš turiu jaunų dūkryčių). Gausu idealizavimo atvejų (ryto rasele, ta gražiai šviete kai sidabrėlis). Karinėse dainose pavojus gretintas su vabzdžiais (lekioja kulkos kaip po tėvo sodą bitės), mirtis su augalais (kūnas virto kaip aužuolėlis; ten lek galvelės kai kopūstėlės arba varvės kraujo šlakelei kai bijūno lapelei). Paliginimai būta ir giesmėse (visi žmonės tur numirti, supūti kaip šiens).
L: Klaipėdiškių dainos. V., 1908; Iš Mažosios Lietuvos tautosakos // Tautosakos darbai, t. 3, Kaunas, 1937; Grigas K. Smulkioji tautosaka // Lietuvininkų žodis, Kaunas, 1995; Kelmickaitė Z. Dainos // Lietuvininkų žodis, Kaunas, 1995; Klaipėdiečių lietuvių tautosaka // Tautosakos darbai, t. 7, 1940; Prūsijos lietuvių dainos, V., 1998.
Edita Korzonaitė