obuoliai

obuolia. Klaipėdos krašto šiaurrytinėje dalyje žinota įvairių jų rūšių. Jie vadinti obūlais. Skaniausi obuoliai buvo Belefleur veislės – dideli, puikaus skonio ir kvapo. Hasenkopf veislės obuoliai buvo sultingi, o pirmieji prinokdavo Charlamowsky veislės obuoliai; skanūs ir saldūs buvo Kurzstielchen veislės, vėlyviausi – Bismarck veislės obuoliai (dideli, rūgštūs ir raukšlėti).

Martin Tydecks

obuoliai tautosakoje ir tikėjimuose lietuvininkų (ir kitų tautų) buvo meilės, jungties, vaisingumo, laimės, sėkmės simbolis. Pasakose obuolys herojui parodydavęs teisingą kryptį, kelią į siekiamą tikslą; padėdavęs išsirinkti nuotaką ar jaunikį. Dainose obuolių ridenimo, svaidymo, pavertimu į obuolį ir kitokiais vaizdiniais įprasminta jausmų užuomazga (Aš nusiskįsiu du obuolaičiu / Ir nusiųsdysiu savo mergytei; Kad įmanyčiau, / Mano mergytę / Į obuolą paversčiau, / Delmonužyj nešiočiau). Žodis obuoliauti Mažojoje Lietuvoje vartotas ir prasme meilintis, meilikauti, merginti (Gramotnešis Mielkis prisipažįst, kad savo čėsu su Elske Paslatike obuliavos). Ta pati obuolio simbolika ir lietuvių tikėjimuose: Kad merga dvilypį arba dviširdį obuolį suvalgo, tad dvynus kartą pagimdanti, todėl reik tokių obuolių saugoties; Kad bernas nor mergą pamasinti, idant ji jį pamiltų ir jam paskui eitų, tur obulą arba ir cukraus stukelį po pažasties pasikišti ir tol nešioti, kol ano prakaitu permirksta, tad reikia jį mislijamai mergai atiduoti ant suvalgymo ar susulpėjimo, nuo to laiko merga pradedanti bernui paskui sekioti. Tikėta, jog galima nuspėti ar net pagausinti ateinančių metų obuolių derlių: Kad ant vieškelio kokį pantį ar virvagalį randi, tad reikia tą paimti ir parsinešus darže ant obels pakabinti, tad toki obelė labai nešanti ir vaisinga esanti; Jei kokį metą obūlų yra, tą metą ir ropučių esą; Kad obelės su šarma arba apkala aptrauktos yra ir vėjo judinamos traška, tad liubja sakyti, kad daržuose vaisingas metas būsiąs, ir obelės dėl vaisių daugumo traškėsiančios. Užrašyta draudimų: Vaikams reikia uždrausti nepriėjusius obulus arba šiaip kokius neprinokusius vaisius valgyti, šiaip sako, kramų ir utėlių į galvą gaunantis; Obulą nereik į ugnį kepti, nes tada medis padžiūna.

Rimantas Balsys

Iliustracija: Iš Vydūno knygos „Vadovas lietuvių kalbai pramokti“, 1912