nerštavietė

nerštãvietė, žuvų neršto vieta. Žvejų – žuvininkų krašte nuo žuvų gausos priklausė žmonių pragyvenimas, todėl Mažojoje Lietuvoje nuo seno nerštavietėmis rūpintasi. Nerštavietės pagal reikšmę žuvų populiacijų ir išteklių atsikūrimui skirstomos į pagrindines, svarbias ir mažareikšmes. Upių deltų atšakų žiotyse ir pačiose atšakose (Prieglius, Deimė, Nemunynas, Gilija, Minija ir kitos) yra stintos, salačio, šamo, sterko, vėgėlės pagrindinės nerštavietės. Dideliuose upių užutekiuose, senvagėse (Senoji Skirvytė ir kitos), ežeruose (Krokų Lanka, Merguva, Tovė ir kiti), marių įlankose (Kniaupa, Karklė ir kitos), polderių vandenyse yra svarbiausių verslinių žuvų (lydeka, karšis, kuoja) pagrindinės nerštavietės. Aismarių vidurinėje dalyje masiškai neršia strimėlė. Kuršių mariose tarp Deimės žiočių ir Kranto ant akmenuoto grunto neršia sterkas, marių priekrantėje tarp Kranto ir Grobšto rago – jūrinis sykas, ešerys, kuoja, į pietus nuo Ventės rago ir Nidos – perpelė, ožka. Minijos ir Nemuno intakuose anksčiau neršė eršketas, dabar – upinė nėgė, lašiša, šlakys ir žiobris. 1589 išleistose žvejybos taisyklėse reikalauta, kad fišmeisteriai gerai prižiūrėtų žuvų perėjas į nerštavietes upėse, o atsitikus nelaimėms, kreiptųsi pagalbos į krašto valdytoją ir gyventojus. 1874 taisyklės draudė žuvų neršto laikotarpiu vandens telkiniuose kasti gruntą, pjauti meldus, nendres, imti akmenis, smėlį ar kitu būdu daryti žalą žuvų išteklių atsikūrimui. Papildydama šias taisykles 1877 krašto valdžia išleido atskirą potvarkį ir pirmą kartą Kuršių marių baseine apribojo žvejybos laikotarpį: ji drausta spalio 15–gruodžio 14 ir balandžio 15–birželio 14.

Kazys Gaigalas