Nemuno deltos geologinė sandara

Nẽmuno dèltos geològinė sándara. Nemuno delta yra Rytų Europos platformos vakarinėje dalyje, virš Lenkijos–Lietuvos kristalinio pamato įdaubos. Pasviręs kristalinio pamato paviršius slūgso 2200–2400 m gylyje. Virš šio paviršiaus suklota stora priekvarterinių ir kvarterinių nuosėdinių uolienų danga, susiformavusi paleozojaus ir mezozojaus jūrose ir lagūnose. Ventės–Šilutės ruože nuosėdas sudaro mergeliai, smiltainiai ir molingos klintys. Kitur priekvarterinį paviršių dengia karbonatingi smiltainiai, opokos dariniai su glaukonito priemaiša. Priekvarterinis paviršius išraižytas įvairaus gylio ir krypties vagų, primenančių palaidotų upių slėnius. Pleistoceno ledynas Nemuno deltą dengė 4 kartus, palikdamas pilkus, pilkšvai rudus moreninius priemolius. Tarpmoreninius sluoksnius sudaro įvairiagrūdis smėlis, žvirgždas, žvyras, kai kur aleuritai, molis ir net durpės. Paskutiniojo apledėjimo dariniai – rausvai rudi moreniniai priemoliai (storesni Kintų–Ventės ruože, Šilutės apylinkėse). Kai kur šie klodai išeina į deltos paviršių, sudarydami apskalautus kalvagūbrius (Ventės–Kintų, Paleičių–Leitgirių atkarpose), moreninius gūbrius aukštapelkėse (Piliakalnis Aukštumalėje, Medžioklės pelkės kalva) arba upių egzaruotas morenines pakilumas (Rusnės salos rytinėje ir pietrytinėje dalyje). Virš šios moreninės dangos slūgso fliuvioglacialinis žvyras ir įvairiagrūdis smėlis, kuriuos dengia limnoglacialinis molis, aleuritai, smulkiagrūdis šilo smėlis. Viršutinįjį holoceno litostratigrafinį kompleksą sudaro iki šiol besiformuojantys aliuviniai ir durpiniai dariniai.

Romualdas Ambrulaitis