Nemirsetos žvejai

Nẽmirsetos žveja. XX a. pradžioje žvejyba vertėsi Juris Žylis, Martins Vinkis, Martins Pinkis ir kiti. Saulei leidžiantis jie valtimis irkluodavo į jūrą ir išmesdavo tinklus, kuriuos ištraukdavo paryčiais. Nemaža žvejų nuskęsdavo per audras. Prieš Antrąjį pasaulinį karą keliese susidėję pirko kuterius su dyzeliniais varikliais, su kuriais galėjo visą naktį žvejoti silkeles. Veikė žvejų bendrovė – iš jos pirkdavo smulkias žuveles (žvejai meškerių jaukui, ūkininkai kiaulių šėrimui). Iš bendrovės pirkdavo pusgatavius tinklus (juos išbaigdavo žvejų šeimos). Sugauta žuvimi maitinosi ir patys. Tarpukariu daugiau žuvies žvejai parduodavo Palangos turguje, įvairiuose kaimuose ūkininkams. Nemirsetos kurhauze žuvį mainydavo į reikalingiausias prekes (tavorus): žibalą (petrūliją), taboką, vaistus (gripės pulvėrius). Žvejai ir ūkininkavo. Pvz., Žyliams priklausė 10 ha ariamų laukų ir 5 ha pievų, ganyklų, krūmynų. Smiltingas ir nelabai derlingas dirvas tręšdavo ne vien mėšlu, bet ir jūros žolėmis (dar kerpės). Smėlynuose augindavo seradelą ir penktpirščius. Ieškant papildomo uždarbių pardavinėtas rastas gintaras, verstasi įvairiais amatais. Tarpukariu daugiau pelno gauta iš vasarotojų (didlietuvių ir žydų) – jiems išnuomodavo kambarius, parduodavo rūkytą žuvį ir kita. Taupydami pinigus patys žvejai ir jų šeimos taisydavo gendančius daiktus, gaminosi klumpes, arklių pakinktus ir kita. Moterys verpė vilnas, mezgė (adė) kojines (žėkes), audė vilnonius ir medvilninius (bumbulinius) audeklus. Veikė laivų gelbėjimo bendrovė su 16 narių (pirmininkas J. Žylis, vienas pirmųjų Nemirsetoje gavęs telefoną). Įvykus nelaimei jūroje gelbėtojai su 6–8 arkliais nuvilkdavo savo valtį į vandenį. Audros metu su raketa numesdavo virvę skęstantiems. Taip apie 1930 gelbėta krovinių laivo Ursula įgula.

Martin Tydecks