mirtis tautosakoje

mirts tautósakoje. Mirties tema sutinkama beveik visuose tautosakos žanruose: laidotuvių ir rekrūtų raudose, našlaičių ir karinėse-istorinėse dainose, mitologinėse sakmėse, padavimuose, patarlėse ir priežodžiuose, baladėse, šokiuose ir žaidimuose, pasakose. Mitinėje pasaulėjautoje suasmenintos įvairios mirtinos ligos ir pati mirtis (Maro, Choleros, Pavietrės šmėklos, Giltinė, Nelaboji). Mirtis dažnai minėta įvaizdžiu (griaučiai su dalgiu; baltai, juodai, raudonai apsirengusi ponia su karieta; kartais jaunos merginos baltais rūbais ar maži vaikai ). Konkrečiai įsivaizduotas ir pats gyvybės atėmimo būdas (Giltinė įgelia liežuviu, papjauna dalgiu, užsmaugia, uždusina). Mirtį pranašaujantys ženklai buvę prietaruose, burtuose, neįprastame gyvūnų elgesyje: dejuojanti pelėda, krankianti varna, kaukiantis šuo, naktį girgždančios sijos, netikėti beldimai į duris ar langus, savaiminis durų ar langų atsidarymas, sapnai, girdėjimas šaukiant vardu nežinia iš kur, šiurpo krėtimas be priežasties. Sakmėse rašyta, kad prieš mirtį girdėti žingsniai už lango, baladojimasis, o pažiūrėjus rastos tik pėdos. Dangaus ženklai: šiaurinė pašvaistė mūsų platumose, smarkiai paraudęs dangus, griaustinis žiemą – tai dažniausi masinių nelaimių pranašai. Suasmenintos mirties įvaizdis – viena iš senųjų sampratų. Vėliau atskirtas materialus mirusiojo kūnas ir nemari jo substancija (dvasia, siela ir vėlė). Dvasia – įsivaizduojama bekūnė gyvybė; siela – įsivaizduojama bekūnė būtybė, nemirštanti sielos dalis; vėlė – numirėlio dvasia. Po mirties siela nemiršta, ji apsigyvena, pvz., medžiuose, krūmuose, žieduose, įvairiuose gyvūnuose ir paukščiuose, vabzdžiuose. Pvz., sutemoje dūzgiančios bitės – tai mirusiųjų vėlės. Retai vėlės įsivaizduotos kaip žuvys. Šis motyvas užfiksuotas ir Mažosios Lietuvos dainose, kur nuskendusi mergina įgauna žuvies – margos lydekėlės, žvejelių martelės, žuvelių draugalelės pavidalą. Žuvų motyvas susijęs su mitine vandens-mirties sfera. Senieji mitiniai elementai susiję su animistiniu-totemistiniu žmonių pasaulėvaizdžiu. Tačiau dar senesnis materialus jos suvokimas (pvz., siela – paukštytė arba bitė, išlekianti iš gyvo žmogaus jam miegant, plg. miegas – mirtis). Miego būsenos tam tikras pavojingumas žmogaus gyvybei t. p. užfiksuotas daugelyje tautosakos žanrų, ypač pasakose. Tuomet bendrauta su mirusiaisiais: dažniausiai jie sapne aplanko savo artimuosius ir ką nors pranašauja, prašo, perspėja, atsako į rūpimus klausimus. Raudose pastebimi inkarnacijos motyvai (galėję atsirasti jau susiformavus sielos, dvasios ir vėlės sąvokoms). Jie kito. Pvz., sielos gyvenamoji vieta iš augalų ir gyvūnų perkelta į namelį ant kapo (antkapinį paminklą). Atsirado įvaizdžiai: vėlių pasaulis, vėlių nameliai, vėlių durelės, vėlių suolelis, vėlių varteliai. Kaip naujų namų analogas suprastas ir karstas. Anapusiniam pasauliui apibūdinti vartoti terminai: Amžinoji tėviškėlė, Dausos, Vėlių karalystė, už Vėlių tako, kažkur toli ant labai aukšto kalno. Tikėjimą aukštu kalnu rodė paprotys dėti į karstą plėšrių žvėrių nagus, kad turėtų kuo įsikibti į ten kopianti vėlė. Stebuklinėse pasakose pamario krašte dažniau aptinkama požemio vėlių karalystė. Tautosakoje atsispindėjo tikėjimas egzistencijos tęstinumu anapus, susitikimo ir bendravimo su mirusiaisiais galimybe. Raudose dažnai kreiptasi į anksčiau mirusius (sūnaus, vyro apraudojimas). Sakmėse minėtas begarsis mirusiųjų pasirodymas prieš kieno nors mirtį. Raudose, našlaičių dainose, stebuklinėse pasakose į mirusįjį kreiptasi kaip į gyvą. Raudose vyravo monologas, našlaičių dainose bei pasakose – dialogas. Buvo įprasta eiti ant kapo prašyti tėvų patarimo. Sakmėse vyksta bežodis bendravimas, minėti žmonės, turintys ypatingą savybę – matyti vėles, dvasias (dvasregiai).

L: Grumadaitė R. Mirties tema tautosakoje // Mokslas ir gyvenimas. 1994, nr. 9, p. 30–31.