Mažosios Lietuvos gydytojai XIX–XX a. pradžioje.

gýdytojai (XIX–XX a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje). 1898 duomenimis, Vokietijoje buvo 24 725 aprobuoti gydytojai, 271 aprobuotas chirurgas (Wundarzt) ir kaimo gydytojai (Landant). 85% gydytojų dirbo privačiai. Jie Mažosios Lietuvos gyventojus gydė tais pačiais metodais kaip ir kitose federacinėse žemėse. Karo gydytojai (jų buvo 1620 ) gydė kareivius ir jūrininkus. Vienas gydytojas vidutiniškai aptarnavo apie 2440 gyventojų. Įvairiose vietose šis skaičius skirdavosi. Pvz., Berlyne vienas gydytojas gydė 855, Liubeke – 1429, Rytprūsiuose – 4167 gyventojus. Karaliaučiuje gydytojas aptarnaudavo mažiau gyventojų nei kitose Mažosios Lietuvos vietose. Aprobuotų dantų gydytojų buvo 1289; 28 didžiuosiuose miestuose jų buvo 636. Vienas dantų gydytojas gydė 11 495 gyventojų (panašiai ir Mažojoje Lietuvoje). Vokietijoje dirbo 3753 dantų technikai. Dideliuose miestuose dantų gydytojų ir technikų santykis 1:1,6, o Mažojoje Lietuvoje jis buvo didesnis.

Gydytojų aprobacija. XIX ir XX a. Vokietijoje bei Mažojoje Lietuvoje gydytojai, dantų gydytojai ir vaistininkai galėjo dirbti tik gavę leidimą – aprobaciją. Aprobaciją teisiškai reguliavo valstybė, o daugiausia – administraciniai įstatymų leidybos organai. Leidimus dirbti suteikdavo nežiūrint amžiaus ar lyties. Neturintieji aprobacijos pažymėjimų negalėjo dirbti. Dirbantieji be aprobacijos buvo baudžiami pinigine bauda (iki 300 markių), kai kuriais atvejais – kalėti iki 1 metų. Prūsijoje aprobaciją suteikdavo kompetentinga valstybės ministerija. Aprobacija suteiktos teisės galėjo būti atimtos pažeidus baudžiamąją teisę. Aprobacija suteikiama asmenims, išlaikiusiems atitinkamus egzaminus (Ablegung) ir įvykdžiusiems reikalavimus. Egzaminai buvo iš 2 dalių. Pirmasis egzaminas preliminarinis (Vorprüfung). Kandidatas privalėjo turėti: vokiškos gimnazijos ar aukštesnės realinės mokyklos (Oberschule) brandos atestatą; įrodymą, kad buvo imatrikuliuotas universitete ir jame studijavo ne mažiau kaip 5 semestrus bei atliko 0,5 metų karinę prievolę; įrodymą, kad universitete 2 semestrus dalyvavo preparatų paruošimo užsiėmimuose, atliko fiziologijos ir chemijos praktiką. Jei komisija (Censura) kurios nors disciplinos preliminarinį egzaminą įvertina nepatenkinamai, kandidatas po 2 mėnesių šį egzaminą gali laikyti dar kartą. Jei per 2 metus šis egzaminas neišlaikomas, pretendentas išbraukiamas iš sąrašo ir negali laikyti kitų egzaminų. Kandidatui, išlaikiusiam preliminarinį egzaminą, leidžiama laikyti gydytojo egzaminą (Ärztliche Vorprüfung) bet kurio Vokietijos miesto universitete dalyvaujant komisijai. Tokia komisija buvo ir Karaliaučiuje. Prašymas laikyti gydytojo egzaminą pateikiamas centriniams valdžios organams iki kovo ar spalio mėnesio pirmos dienos. Prie prašymo-pranešimo kandidatas privalo pridėti: pažymėjimą apie išlaikytą preliminarinį egzaminą; įrodymą, kad universitete studijavo ne mažiau kaip 10 semestrų; įrodymą, kad, išlaikęs preliminarinį egzaminą, kandidatas grįžo į universitetą ir tęsė klinikinį kursą, dalyvavo skiepijimo technikos praktiniame apmokyme, lankė topografinės anatomijos, farmakologijos, teismo medicinos paskaitas. Pretendentas pateikdavo savo studijų aprašymą, po to laikė šių disciplinų egzaminus: patologinės anatomijos ir bendrosios patologijos, vidaus ligų, chirurgijos, akušerijos (Geburtshilfe), akių ligų, psichikos ligų (Irrenkrankheiten), higienos. Jei egzaminuojamasis nepakankamai moka kurią nors discipliną, po 2 mėnesių (iki 1 metų) galėjo egzaminą pakartoti. Jei egzamino neišlaiko antrą kartą arba per 3 metus nespėja, išbraukiamas iš kandidatų sąrašo aprobacijai gauti. Jei pretendentas išlaiko egzaminus, jis privalo kokio nors universiteto klinikoje ar poliklinikoje dirbti vienerius metus (praktisches Jahr) praktikantu (mažiausiai keturis mėnesius – vidaus ligų skyriuje). Jei per metus kandidatas įgyja pakankamai žinių, įrodo atsidavimą gydytojo darbui, jis aprobuojamas ir gauna pažymėjimą – leidimą dirbti gydytoju. Tokia aprobacija buvo suteikiama asmeniui iki gyvos galvos ir galiojo visoje Vokietijos teritorijoje.

Dantų gydytojų aprobacija. Vokietijoje (ir Mažojoje Lietuvoje) XIX–XX a. dantų gydytojai buvo aprobuojami pagal 1889 VI 5 valstybės kanclerio potvarkį. Egzaminų tvarka panaši į gydytojų. Ta pati komisija, kuri egzaminuoja gydytojus, tikrina ir pretendentų į stomatologus žinias. Prie jos priskiriamas vienas (ar daugiau) dirbantis dantų gydytojas. Egzaminai vyko 2 kartus per metus. Prašymai egzaminams laikyti pateikiami iki balandžio ar iki lapkričio 1 d. Kandidatas privalėjo turėti: vokiškos gimnazijos ar realinės mokyklos Prima kurso (atitiko nepriklausomos Lietuvos progimnazijos arba dabartinės Lietuvos vidurinės mokyklos 8 klasių lygį) pažymėjimą; įrodymą, kad po Prima kurso metus dirbo aukštesniojoje dantų gydymo mokykloje ar su aprobuotu dantų gydytoju; įrodymą, kad 4 semestrus studijavo universitete; gyvenimo aprašymą. Egzaminai buvo iš 4 dalių. Kandidatas turėjo ištirti dantų ar kietojo gomurio ligomis sergantį ligonį: surinkti ligos anamnezę, parašyti ligos istoriją, nustatyti ligos diagnozę, numatyti ligos prognozes, parašyti gydymo planą. Tai būtina protokoluoti ir iki ryto paruošti pranešimą apie tą ligonį. Antroji dalis – egzaminai: anatomijos ir fiziologijos, bendrosios patologijos, terapijos ir gydymo. Tikrinamos ir praktinės žinios. Kandidatui pateikiami įvairūs dantų gydymo instrumentai. Kandidatas rodo, kaip deda dvi plombas (vieną auksinę), kaip traukia dantį, kaip savarankiškai paruošia paprastą, po to dirbtinių dantų modelį. Kandidatas vėl laiko anatomijos, fiziologijos, patologijos, dantų priežiūros, dantų bei gomurio ligų egzaminus. Demonstruoja, kaip pasiruošia darbui, paaiškina įvairių vaistų veikimą bei indikacijas per įvairias dantų operacijas. Jei kandidato žinios bei praktiniai sugebėjimai nepakankami, tai po 6 mėnesių egzaminus galima laikyti dar kartą. Jei antrą kartą egzaminai bei kandidato praktinis pasiruošimas įvertinamas nepatenkinamai, jis išbraukiamas iš sąrašo aprobacijai gauti. Išlaikius egzaminus ir įrodžius praktinius dantų gydymo sugebėjimus, pretendentas gauna pažymėjimą – leidimą dirbti visoje Vokietijos teritorijoje iki gyvos galvos. 1899 IV 24 valstybės kanclerio potvarkiu buvo panaikinti suvaržymai moterims dirbti stomatologėmis.

Vaistininkų aprobacija. Kaip ir kiti gydytojai, vaistininkai privalėjo gauti leidimą. Pagal 1904 V 18 valstybės kanclerio potvarkį aprobaciją suteikia centriniai organai, t. y. atitinkama kiekvienos provincijos ministerija, o Mažojoje Lietuvoje – atitinkama Rytprūsių įstaiga. Aprobacija suteikiama visam gyvenimui. Jos negali gauti asmenys, padarę baudžiamosios teisės ar moralinius nusižengimus. Aprobacija. gali būti panaikinta, jei buvo išduota remiantis suklastotais pažymėjimais ir melagingais dokumentais. Pirmasis reikalavimas gauti aprobaciją – vokiečių gimnazijos ar realinės mokyklos Prima mokslo lygio įrodymas. Vaistininkams būtinas ir lotynų kalbos mokėjimas. Jei kandidatas yra baigęs vyresnes gimnazijos ar realinės mokyklos klases (neunstufig Obersecunda), 2 metus mokosi vaistinėje. Jei baigęs tik Prima lygį, vaistinėse dirba 3 metus. Po 2 ar 3 metų mokslo vaistinėse kandidatas laiko vaistininko padėjėjo preliminarinį egzaminą: raštu, žodžiu; tikrinamos praktinės jo žinios. Egzaminai: farmacijos, farmacinės ir bendrosios chemijos, botanikos, farmakognozės (apie augalinės ir gyvulinės kilmės žaliavas), fizikos. Tikrinama, kaip pretendentas žino įstatymus. Neišlaikius egzamino, jį galima pakartoti. Išlaikęs preliminarinį egzaminą, kandidatas į vaistininkus privalo dirbti metus bet kurioje Vokietijos vaistinėje, po to lankyti universitetą ar kitą aukštąją techninę mokyklą, jei jos mokslo lygis ne žemesnis kaip universiteto. Mažosios Lietuvos kandidatai tikriausiai lankė Karaliaučiaus universitetą. Kandidatas aukštojoje mokykloje studijavo ne mažiau kaip 4 semestrus ir turėjo pristatyti pažymėjimą apie per du semestrus atliktas analitinės chemijos pratybas, per semestrą atliktus mikroskopinius augalų ir miltelių iš jų tyrimus, įsisavintą sterilizacijos būdą. Po to vėl laikomas egzaminas raštu, kuris tęsiamas žodžiu bei tikrinamos praktinės žinios. Jei vienas egzamino tarpsnis nepakankamai išmoktas, jis kartojamas. Jei pakartotinai žinios įvertinamos nepatenkinamai, kandidatas išbraukiamas iš sąrašo aprobacijai gauti. Sėkmingai išlaikęs egzaminą, kandidatas metus turi dirbti padėjėju vaistinėje. Sėkmingai baigęs darbą, vaistinėje gauna pažymėjimą. Kandidatas į vaistininkus rašo prašymą atitinkamoms valstybės įstaigoms. Prie prašymo prideda gautą pažymėjimą. Patikrinus pretendento pažymėjimą, jam suteikiama aprobacija, leidžianti savarankiškai dirbti. Įvairiose provincijose vaistininko darbo sąlygos buvo nevienodos. Kaip ir gydytojai, vaistininkai privalėjo atlikti karinę prievolę: metus tarnauti savanoriu kariuomenėje arba, kaip aprobuotas vaistininkas, pusę metų dirbti kariuomenėje, o kitą pusę metų – vaistininku karo ligoninėje.

L: Das Deutsche Reich in gesundheitlicher und demographischer Beziehung. Berlin, 1907.

Leonardas Poviliūnas

Iliustracija: Lietuvos Respublikos Sveikatos departamento Klaipėdos gailestingųjų seserų mokyklos pirmoji laida, 1936. Viduryje – „Raudonojo Kryžiaus“ ligoninės ir mokyklos direktorius doc. Juozas Ciplijauskas (1887–1943) / Iš Klaipėdos aukštesniosios medicinos mokyklos archyvo

Iliustracija: Klaipėdos „Raudonojo Kryžiaus“ ligoninės gydytojas Jonas Čeponis / Iš Klaipėdos aukštesniosios medicinos mokyklos archyvo

Iliustracija: Klaipėdos „Raudonojo Kryžiaus“ ligoninės gydytojas Juozas Žemgulys / Iš Klaipėdos aukštesniosios medicinos mokyklos archyvo

Iliustracija: Klaipėdos „Raudonojo Kryžiaus“ ligoninės vyresnioji sesuo, gailestingųjų seserų mokyklos direktoriaus pavaduotoja Veronika Monkutė / Iš Klaipėdos aukštesniosios medicinos mokyklos archyvo

Iliustracija: Klaipėdos gailestingųjų seserų mokyklos pirmosios laidos absolventė Elena Giniotaitė-Grudzinskienė / Iš Klaipėdos aukštesniosios medicinos mokyklos archyvo

Iliustracija: Baltijos šalių gailestingųjų seserų suvažiavimas Klaipėdoje, 1936. Iš kairės: viešnia iš Latvijos, Vilniaus gailestingųjų seserų mokyklos direktorė Kazimiera Vitkauskaitė, Gailestingųjų seserų sąjungos pirmininkė Bronė Gustaitienė, Klaipėdos gailestingųjų seserų mokyklos direktoriaus pavaduotoja Veronika Monkutė ir „Raudonojo Kryžiaus“ draugijos pirmininkas Aloyzas Petrikas / Iš Klaipėdos aukštesniosios medicinos mokyklos archyvo