Mažosios Lietuvos
enciklopedija

malkos

svarbiausias lietuvininkų kuras.

málkos daugelyje vietų (išskyrus pelkynus, kur kūrendavo durpes) buvo svarbiausias kuras. Malkų paruošimas buvo svarbus vyriškas darbas. Taupant medieną, malkoms skirti medžiai nebuvo pjaunami ar kertami. Klaipėdos apskrities ūkininkai aplink stovintį medį atkasdavo ir pamažu nukirsdavo jo šaknis, kol medis galop nuvirsdavo. Medis virsdamas išraudavo ir kerą (kelmą) – nebereikėdavo imtis varginančio kelmų rovimo. Nukapotais žagarais (smulkiomis šakomis) kūreno virtuvės pečį, ruošdami greitai verdančius valgius. Storas šakas ir kamieną sužiogodavo (pjūklu supjaustydavo) bei sukapodavo į rankos ilgumo pagalius didelei krosniai kūrenti. Perpus trumpesniais (dar perpjautais) pagaliukais kūreno virtuvės pečį. Kelmą buvo sunku sukapoti, todėl jo dideliais gabalais kūrendavo duonos krosnę (duonkepę). Malkos buvo ir prekė – jas veždavo į miestus, vežimais parduodavo turguose.

Martin Tydecks

Iliustracija: Nemuno deltos laukininkė pjauna malkas, apie 1930 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)