lokiai

lokia, meškos (lot. Ursidae), plėšriųjų būrio žinduoliai. Kūnas tvirtai sudėtas, galva didelė, snukis pailgas. Letenos penkiapirštės, nagai buki. Mažojoje Lietuvoje iki XIX a. gyveno rudasis lokys (lot. Ursus arctos). Kūnas iki 2 m ilgio, apaugęs tamsiai rudais plaukais. Gyveno dideliuose miškuose, dažnai arti upelių, prie kirtimų. Mito uogomis, vaisiais, gilėmis, riešutais, vabzdžiais, paukščiais ir jų kiaušiniais, žuvimis, smulkiais žinduoliais. Kas antri metai vedė po 2–3 jauniklius. Žiemą lokiai įmigdavo. Juos medžiodavo dėl kailio (meškenų), taukų ir mėsos. XVII a. jų būta Marungo, Balgos, Noihauzeno, Žiokų, Kaimės, Labguvos, Tepliavos, Toplaukio, Ragainės, Tilžės miškuose. 1601 spalį du didžiulius lokius nušovė J. Sigismundas Dingių miške netoli Kreuzburgo. Jie svėrė po 447 ir 552 kg. XVIII a. didžiausi lokiai nušauti Druskiuose į šiaurę nuo Vėluvos ir prie Įsruties. Lokiai pjaudavo ūkininkų gyvulius (1726 Tepliavoje 2 lokiai sudraskė 32 gyvulius, 1727 per dvi dienas Gauladuose papjovė 8), ardydavo avilius (1537 Žalvoje išdraskė 45 avilius), keldavo grėsmę žmonėms. Lokių paplitimą krašte rodo vietovardžiai ir vandenvardžiai (pvz., Lokiai, Meškadaubis, Meškiai, Meškinyčia, Meškaragis, Meškupė).

L: Mager F. Wildbahn und Jagd Altpreussens. Leipzig, 2000.