Lietuvos 1831 metų sukilėliai Mažojoje Lietuvoje

Lietuvõs 1831 mẽtų suklėliai Mažõjoje Lietuvojè. 1831 sukilėliams pralaimint prieš Rusiją, Lenkijoje ir Didžiojoje Lietuvoje jų pajėgos iš Žemaitijos traukėsi Rytprūsių sienos link. 1831 VII 12 Gudaunos kaime Paprūsėje generolas Antanas Gelgaudas ir D. A. Chlapowskis tarėsi su Prūsijos valdžios atstovais dėl perėjimo per sieną ir nusiginklavimo. Liepos 13 jų vadovaujami sukilėliai pasitraukė į Rytprūsius. Sukilėlių III grupuotė (vadovaujama Rolando) nesutiko pasitraukti ir pasieniu nužygiavo Žemaičių Naumiesčio ir Švėkšnos link. Tačiau po 2 dienų, susidūrusi su stipresnėmis Rusijos pajėgomis, ši grupuotė ties Katyčiais t. p. kirto valstybės sieną ir pasidavė Prūsijos valdžiai. Mažojoje Lietuvoje atsidūrę sukilėliai buvo internuoti. Prūsijos kariuomenė juos išskirstė mažomis grupėmis į atskirus kaimus, kur buvo įrengti karantinai. Kaimai patys turėjo rūpintis internuotųjų maitinimu bei izoliacija (bijota užkrečiamųjų ligų iš Rusijos). Karantinai įrengti iš lentų sukaltose pašiūrėse. Patys internuotieji turėję prie jų dar išsikasti kūdras vandeniui ir duobes išvietėms. Dar 1938 girdyti gyvuliai sukilėlių iškastoje kūdroje Jurgiuose. Šiam mažam kaimui priskirta 10 internuotųjų. Jų didelė stovykla (saugota Prūsijos kareivių) buvo prie Šernų, ant stataus Minijos kairiojo kranto. Iš menkai saugomų karantinų daug sukilėlių pabėgo, grįžo į savo sodybas Didžiojoje Lietuvoje. Mažosios Lietuvos ūkininkai džiaugėsi, kad vis mažiau sukilėlių reikėjo maitinti.

L: Remeika J. Kapas Kisinių kapinėse // Lietuvos pajūris, 1982, nr. 4; Jurgaitis J. Sugrįžtant prie „Kapo Kisiniuose“ // Lietuvos pajūris, 1982, nr. 17.