laukai

lauka, dirbamoji žemė. Mineralinių trąšų paplitimas XIX a. pradžioje pakeitė tradicinę krašto žemdirbystę. Nebereikėjo pūdymų, net ir prastos pievos galėjo būti plėšiamos ir, patręšus dirvą, verčiamos laukais. Daug kur javai buvo svarbiausia kultūra. Auginti rugiai, kviečiai, pūrai (žieminiai kviečiai), miežiai, avižos. Laukuose dar auginti žirniai (dabar jau išnykusių, margais žiedais rūšių). Stojus dagos (pjūties) metui reikėjo apsidaboti (sergėti), kad balandžiai nesuskubtų žirnių nulesti. Prinokusius ir sudžiūvusius žirnius kuldavo tik spragilais, nes kūlimo mašinos juos suskaldydavo. Be žirnių negalėdavo nei šupenio (šiupinio), nei žirnynės (žirnienės) išvirti. Cukrinius žirnius valgė žalius, bet tai buvo ne javai, o daržuose augintos daržovės. Svarbi kultūra buvo ropės (bulvės). Sėklai naudodavo vidutinio dydžio bulves ar perpjautų didesniųjų dalis. Sodinant sėklinės bulvės dėtos į kas antrą vagą, paliekant tarp jų pėdos ilgio tarpus. Sudygusios bulvės apkaupinėtos tam skirtu vagočiumi. Bulvių rūšys skirtos pagal spalvą (baltos, geltonos, žalsvos, lilos-violetinės, rožinės, baltos su rudomis karpomis) ir pagal skonį. Anuomet buvo daugiau bulvių nei dešrų rūšių. Kai dagojo (kasė) bulves, prisirišdavo pakulinį maišelį ir tam tikru kapliumi kasė iškart 3–4 eiles. Dažnai ruduo būdavo lietingas, tad dar vienu maišeliu apsisiausdavo nuo darganos. Lietus ir šaltis apsunkindavo darbą. Kadangi kasmet mainėsi dirvų įsėjimas (sėjomaina), žemininkas (žemdirbys) galop ant kiekvienos savo laukų vietelės priklaupdavo – vis kitur bulves kasdamas, keliais savo 1aukus apeidamas. Sėtinių, kopūstų sėklas pirkdavo ir įsėdavo į daržo ežes (vagas). Kai daigai šiek tiek paaugdavo, juos (stodus) perdiegdavo (persodindavo) į lauko dirvą. Diegti reikėjo ūkanotą lietingą dieną. Tada šeimos tėvas ardavo, o kiti diegdavo sėtinius ir kopūstus. Jei užeidavo saulėtos dienos, tekdavo kožną (kiekvieną) daigą palaistyti, kol visi prigydavo. Valgomieji sėtiniai buvo plokšti kaip diskai. Šeriamieji (pašariniai) sėtiniai buvo 2 rūšių: gyvulių sėtiniai ir runkeliai. Pirmųjų šakniavaisis storėdavo į apačią. Jei tokiais sėtiniais žiemą karves per daug šerdavo, piene pasijusdavo jų skonis. Toks pienas prarasdavo vertę. Runkeliai būdavo geltoni ar raudoni, saldoki ir vandeningi. Dagodami sėtinius išraudavo, dideliu mėsininko peiliu nukapodavo lapus ir šaknis ir sumesdavo į krūvą. Žaliais sėtinių lapais šerdavo karves, kai ganyklos jau būdavo nuganytos. Nukastus sėtinius vakarais dumpiklėmis (arkliniu vežimu lentų sienelėmis) veždavo į tą patį kelderį (rūsį), kuriame laikydavo ir bulves. Jo molinės sienos būdavo 1 m storio. Per speigus ūkininkas sukurdavo lauželį ir taip apsaugodavo sėtinius ir ropes nuo sušalimo. Kopūstų daga būdavo paskutinioji. Žalieji kopūstų lapai buvo nupjaunami ir dar laukuose sušeriami karvėms. Kietąsias galvas veždavo į kelderį prie sėtinių ir bulvių. Tokiu metu (vėlyvą rudenį) dienos jau būdavo miglotos ir lietingos, vakarai ankstyvi, dirbančiųjų pirštai šlapi ir sušalę. Iš mažesniosios dalies kopūstų ūkininkė virdavo kopūstienę. Didžiausią dalį kopūstų supjaustydavo ir sugrūsdavo į bačką (statinę) rauginti. Iš rūgusių kopūstų žiemą daryti visokie valgiai.

Martin Tydecks

Iliustracija: Būdingas Rytprūsių vaizdas – rudeninis arimas palei Ungurą, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Būdingas Rytprūsių vaizdas – sustatytos šlytys (javų pėdų gubos), iki 1944 / Iš MLEA