Kuršių marių ir Aismarių baseino žvejų vėtrungės

Kùršių mãrių ir Áismarių baseno žvej vtrungės, prietaisas vėjo krypčiai nustatyti, nuo XIX a. vidurio – skiriamasis ženklas žvejybinių burlaivių stiebo viršuje. Lietuviškoje pamario dalyje (Klaipėda–Nemuno žemupys) ir Nerijoje iki Nidos buvo vadinama vėluku, karūna, spalva ir skoliniu flaga. Kituose aplink marias esančiose gyvenvietėse vėtrungės vadintos vokiškai Kurenkahnwimpel, Fahne, Wappen, Farben, Gesetz ir kitaip. Vėtrungę sudaro 4 pagrindinės dalys: priešvėjinė, tarpinė kartu su viršutine (smailė) ir pavėjinė (lentelė ir vėliava). Priešvėjinė ir pavėjinė dalys sujungtos ir per tarpinę dalį pamautos ant metalinio strypo; jos sukasi aplink savo ašį, o viršūnės smailė įtvirtinta nejudamai. Vėtrungės gale turėjo būti pritvirtinta raudonos ir baltos spalvos medžiaginė vėliavėlė, kurios ilgis ir plotis toks pats, kaip ir skardinio ar medinio ženklo. Kuršių nerijos kaimai vėtrungių lenteles su vietovių ženklais gamino iš tvirtos drobės, įtvirtintos mediniame rėmelyje, kai kurių meistrų vėtrungės buvo iš skardos. Pasak G. Brauno, medinės vėtrungės buvo drožiamos iš 4–5 mm storio eglinių ir liepos lentučių. Pagamintų vėtrungių buvo galima įsigyti Karaliaučiuje iš vėliavų, burių ir kompasų meistro Neuenstadto. Prieš atsirandant vėtrungėms vėjo krypčiai rodyti prie laivo stiebų buvo tvirtinamos vėliavėlės ir skardinės ar medinės vėjarodės.

Vėtrungės – skiriamieji žvejybinių burlaivių ženklai. XIX a. I pusėje pradėjus rengti naujas žvejybos taisykles Kuršių marių vyriausiasis žvejybos prižiūrėtojas (1840–1865) Wilhelmas Ernstas Beerbohmas pasiūlė įdiegti spalvinį žymėjimą. Vadovaujantis 1844 VI 26 patobulintomis ir 1845 III 11 Prūsijos Landtage Berlyne ir balandžio 26 Karaliaučiuje patvirtintomis žvejybos Kuršių mariose ir Aismarėse taisyklėmis, pagrindinė vėtrungės dalis – vidurinė lentelė (pavėjinė vėtrungės pusė) – pradėta dažyti iš toli gerai matomais kaimelių atpažinimo ženklais. Kiekvienas marių didžiosios žvejybinės burvaltės (kuršvaltės) savininkas stiebo viršuje privalėjo iškelti lentelę, nudažytą sutartiniu spalviniu kaimo žymeniu. Pagal juos žvejybos prižiūrėtojai ir įgaliotiniai atpažindavo valties savininkus. Taisyklių 63 ir 68 skirsniuose buvo nurodyta, kad vėtrungės pavėjinė lentelė (kreipė) turėjo būti ne mažesnė nei 2 pėdų ilgio ir 1 pėdos pločio (Prūsijos pėda – 31,2 cm; taigi vėtrungės matmenys – 62,4×31,2 cm) ir jas privaloma dažyti 2 spalvų stačiakampių, trikampių, rombų ar plačių juostų deriniais: Kuršių marių rytiniame krante nuo Lūžijos iki Rindų – raudonai ir baltai, Semboje nuo Taktuvos iki Bildavos – mėlynai ir geltonai, Kuršių nerijoje – juodai ir baltai, Aismarių pakrantėje nuo Piliavos iki Valittos – mėlynai ir raudonai. Iš viso Kuršių marių baseine buvo 67 (13 – Kuršių nerijoje ir 54 Klaipėdoje, Aismarių – 79 kaimelių žvejybiniai ženklai. Pvz., Kuršių nerijos Rasytės ženkle buvo stačiakampis, padalytas į 2 (viršutinį – juodą ir apatinį – baltą) plotus; Pilkupos – 4 lygiašoniai trikampiai, sudurti viršūnėmis: viršuje ir apačioje juodi, šonuose – balti; Nidos – 4 kvadratai: kampais (šachmatų tvarka) sudurti 2 juodi ir 2 balti; Preilos – stačiakampis, padalytas į nelygiakraščius trikampius (viršuje – baltą, apačioje – juodą); Naglių (Pervalkos) – balto stačiakampio viduryje mažas juodas stačiakampis; Juodkrantės – baltame stačiakampyje statmenai besikertančios juodos juostos (kryžius). Kai kurios gyvenvietės, pvz., Kopgalis, ženklą gavo tik 1874. 1923–1939 Kuršių marių šiaurinės dalies žemyniniame krante vėtrungė su geltona-raudona vėliava buvo vadinama Kovno vėtrunge arba žvejų ženklu. Spalvinis vėtrungių žymėjimas buvo sudėtingas ir sunkiai įsimenamas. Ženkle nurodomai vietovei atsekti žvejybos inspektoriai turėjo atlasus, vėliavų pavyzdžiai buvo įtraukti į valstybinių vėliavų sąrašus, saugomus Tilžės viešoje bibliotekoje. Inžinierius Eugenius Schröderis (Vokietijoje) turi nuotrauką, darytą Ragainėje Yorkstrasse g. 13/14 name, kur ant sienos buvo ištapytas Kuršmarių žemėlapis su žvejų kaimų ženklais. 1874 patobulinus ir patvirtinus Prūsijos žvejybos įstatymą reikalauta, kad vėtrungės būtų didesnės: ilgis 114–116 cm (su vėliavėle – 218–220 cm), aukštis – 40–45 cm. Greta spalvinių ženklų ant kuršvaltės šono priekinės dalies baltai, o ant didžiųjų burių viršutinės dalies juodai reikėjo užrašyti 3 pirmąsias kaimo pavadinimo raides ir laivo numerį (pvz., NID-2, SCH-4, CRA-5, SÜD-1 ir kt.). Raidžių aukštis privalėjo būti 2 colių aukščio, ne mažesnis nei 25 cm. Vėliau valtis imta kontroliuoti tik pagal numerius. Vėtrungės sunyko išnykus kuršvaltėms (XX a. 6 dešimtmetyje).

Kuršių marių baseino vėtrungių simboliai. Vėtrungių puošyba santykinai vėlyvas reiškinys. Simbolinių ženklų gausa ir įvairovė priklausė nuo meistro išmanumo ir savininko dedamo turinio. Viena seniausių išlikusių vėtrungių priklausė žvejui Martynui Rašpiliui (XX a. 4 dešimtmetis); jis palikęs senojo pavyzdžio vėtrungių simbolių aiškinimą. Paprastai vaizduota žvejo gyvenamosios vietovės aplinkos vaizdai ir jam svarbūs daiktai. Priekinė vėtrungės priešvėjinė vėjo krypties smailė vadinta gamtos stichijų simboliu. Šios dalies 2 rombai ir rutuliai – saulės, pilnaties ir pusmėnulio vaizdiniai, sujungti vėjo juostomis, reiškė dangaus kūnus. Vėlesnio pavyzdžio vėtrungėse ši dalis išplatėjusi, drožti gelbėjimosi ratai, inkaras, burlaivis, kirai, briedžiai, kartais įterpti metai (pvz., 1922 Pilkopoje, 1931 Skirvytėje) ar vietovių pavadinimai, pvz., Nida, 1940, Rind. Smailė buvo siejama su tikėjimu, viltimi; ji puošta 2 žalčiais, tulpe, širdute ar dobilo lapu – pasisekimo ir laimės simboliu. Vėliau šios dalies vaizdinius keičia Prūsijos herbas, kryžius apskritime, erelis, kiras, burvaltė, rečiau briedžių ar žmogaus su vėliavėle drožiniai. Trečioji vėtrungės vaizdinių dalis skirta šeimai – apskritime išpjautas kryžius žymėjo vyro ir moters santuoką. Šioje dalyje atskiri meistrai medinėmis siauromis įvairiaspalvėmis juostelėmis sugebėdavo pavaizduoti palikuonių (dukterų, sūnų, anūkų) skaičių. Vėliau ši vėtrungės dalis sunyko, susiliejo su ketvirtąja labai išpuošta vėtrungės dalimi. Šioje virš pagrindinės lentelės esančioje dalyje drožti kaimo aplinkos vaizdai: medžiai, kopos, sudėtingi vienaukščių, daugiaaukščių namų atvaizdai, bažnyčios, švyturiai, dviratis, paukščiai, briedžiai, arkliai, raiteliai. Pilkopos vėtrungėje šioje vietoje įterptas užrašas Gott mit uns [Dievas su mumis]. Toliau sekė vadinamoji žvejo turtingumo dalis. Joje lazdelių ir smailių simbolių kalba vaizduotas žvejo namas, jo kambarių kiekis, gyvulių skaičius (karvė, arklys ir kita), smailės rodė didžiųjų ir mažųjų burvalčių kiekį. Tolimiausia, paskutinė, vėtrungės vaizdinių grupė skirta darbui. Ji puošta pušimis, puošniais namais, raiteliais, briedžiais. Apačioje esanti siaurų juostelių eilutė bylojo apie pasisekimą žvejyboje, didelius laimikius: kuo daugiau lentelių, tuo didesnis laimikis. Vėtrungės lentelės apkraštuotos raudona ir balta, juoda ir balta spalvomis. Vėlesnio pavyzdžio vėtrungių simbolius keičia vaizdai. Kuršvaltėms darytos vėtrungės buvo dirbamos grubiau, jas kasmet reikėjo atnaujinti, tuo tarpu suvenyrinės apkraunamos smulkmenomis, jose daugiau spalvų, ir mažiau tinkamos lauko sąlygoms. Vėtrungės vertintos ir rinktos kaip tautodailės kūriniai. 1891 Berlyno antropologų draugijos posėdyje Rudolfas Ludwigas Karlas Virchowas pranešime pirmą kartą paminėjo vėtrunges kaip krašto žvejų tautodailės skirtybę, pateikė jų nuotraukų. Vėtrungių kilmės klausimą 1906 nagrinėjo E. Mejeris, 1904 išsamiai aprašė G. Braunas. 1873 graviūrose kuršvalčių vėtrungės dar be puošybos priedų. Pasak H. Woedės, po 1880 pradedama puošti pavėjinė, o po 1890 priešvėjinė dalis. XIX a. pabaigoje Nidai, Rasytei, Juodkrantei tapus kurortais prie pagrindinės pavėjinės ir priešvėjinės vėtrungės dalies pradėta tvirtinti ažūrinius pjaustinius, juos imti dažyti. Nuo 1910 stebima puošta priekinė vėtrungės smailė, pietinio marių kranto vėtrungėse atsiranda žibintas, priedai smailės viršuje. Vėtrungių puošybai turėjo įtakos seni vėjalenčių, namų kraigo liekų drožybos papročiai. Skirtingai nuo Kuršių marių, Aismarėse vėtrungės netapo puošnios. Pasak H. Woedės vėtrungės atitikmenų pavyko rasti Adrijos jūros regione. Tai itališkosios Cimarolės iš žvejų miestelio Chiogio Venecijos lagūnoje, kurie pagal formą, religinius motyvus labai artimos. Tikriausia tai savaiminio, nepriklausomo kūrybinio proceso išdava.

L: Gedžius A. Kurėnų vėtrungės // Mokslas ir gyvenimas, 1969, nr. 2; Adomavičius A. Kuršmarių vėtrungėms – 150 metų // Klaipėda 1994, nr. 20, 25; Bacevičius E. Žvejybos reforma, padovanojusi Kuršmarėms vėtrunges // Šilokarčema, 2006, nr. 16; Gesetz-Sammlung für die Königlichen Preußischen Staaten. Berlin, 1845; Gesetz-Sammlung für die Königlichen Preußischen Staaten. Berlin, 1874; Benecke B. Fische, Fischerei und Fischzucht in Ost- und Westpreußen. Königsberg, 1881; Braun G. Über die Flaggen von Fischerbooten // Globus, Bd. 85. Braunschweig, 1904; Woede H. Wimpel der Kurenkähne // Ostdeutsche Beiträge aus dem Göttinger Arbeitkreis,Bd. 32. Würzburg, 1965.

Egidijus Bacevičius

Antanas Stravinskas

Iliustracija: Vėtrungė virš pastato Kinčiuose, 1996

Iliustracija: Sena žvejo vėtrungė Nidos muziejuje, 1970

Iliustracija: Purvinės, Juodkrantės, Kopgalio ir Nidos žvejų vėtrungės Nidoje, prie Gintaro muziejaus Nidoje, 2000 / Iš MLEA

Iliustracija: Pilkopos žvejo 1922 vėtrungė / Atvirukas iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Nidos vėtrungė / Iš Eduardo Jonušo knygos „Kuršių marių vėtrungės“, 1973 (neišspausdinta)