krantotvarka

krantótvarka. Tiesioginė ir tikslinga žmonių veikla formuojant Mažosios Lietuvos jūrų krantą siejama su Kryžiuočių ordinu. Pakrantėse jis pradėjo statyti pilis, prieplaukas, kasti kanalus. Augo miestai-uostai. XV–XVIII a. intensyvūs miškų kirtimai ir kita išjudino pajūrio augalijos sutvirtintą kopų smėlį. XVIII a. pabaigoje pradėti pajūrio tvirtinimo ir želdinimo darbai. 1805 pradėtas kurti apsauginis paplūdimio kopagūbris Kuršių nerijoje. XX a. pradžioje darbai sulėtėjo, per Pirmąjį pasaulinį karą dalis sutvirtinimų sugriauta. To kopagūbrio formavimas Aismarių ir Kuršių nerijose truko daugiau kaip 100 metų, kainavo per milijoną auksinių Vokietijos markių. Anuomet tai buvo įspūdingos apimties krantotvarkos darbai; suformuotas kopagūbris sustabdė smėlio judėjimą į rytus saugo Aismarių bei Kuršių nerijas, kad jūros vanduo neužlietų per uraganines audras. Šis kopagūbris užstoja poilsiautojams vėją (dar kopų želdinimas). 1898 Sembos pusiasalio šiaurinėje dalyje atskirose vietose pradėta tvirtinti krantus įvairios konstrukcijos krantosaugos įrenginiais (bunomis, gelžbetoniniais dangalais, atraminėmis bei bangas atbloškiančiomis sienomis). Kranto tvirtinimo bunomis pirmieji darbai atlikti ties Krantu. Įrengus ilgas bunas paplūdimys miestelio ribose gerokai praplatėjo. Tačiau į rytus nuo bunų užtvarų krantas pradėtas stipriai ardyti. Todėl 1911–1914 įrengtos naujos, trumpesnės, medinės bunos. Tačiau ir tai nepadėjo. 1925–1972 bendras įvairiose vietose pastatytų gelžbetoninių sienelių ir dangalų apsauginio ruožo ilgis siekė apie 5 km. Šie įrenginiai pristabdė klifo šlaito ardymą, tačiau padidino paplūdimio ir priekrantės išplovimą. Didesniam paplūdimių išplovimui turėjo įtakos ir netinkamai sukonstruotos bunos. 1938 Kuršių nerijos pietinėje dalyje įrengtos kelios plieninės įlaidinės bunos, iki 1960 jas visiškai sunaikino korozija. Įvairios konstrukcijos krantosaugos įrenginiai Kuršių nerijos pietinėje dalyje statyti ir vėliau, tačiau mažai tepadėjo.

Gintautas Žilinskas