kosmogonija

kosmogònija (gr. kosmogonia – pasaulio sukūrimas), vaizdiniai apie pasaulio atsiradimą. Mažojoje Lietuvoje pasakų ir sakmių užrašyta kur kas mažiau nei kitose regionuose, o užfiksuotų etiologinių sakmių apie pasaulio sukūrimą apskritai nėra, tačiau jų turėjo būti. Mitinių personažų sistema panaši kaip ir kituose regionuose. etiologinėse sakmėse apie pasaulio sukūrimą dažniausiai teigiama, kad pradžioje nebuvo nieko, tik vanduo, palei jį vaikščiojęs Dievas arba valtele plaukę 2 dievai – Dievas ir velnias; pradžioje minėti 2 dievai, nors kartais aprašomas ir paties velnio (sakmėse dažniau vadinamo Liuciumi) sukūrimas. Liucius atsiranda Dievui nusispjovus arba trinant akmenis iš įskeliamų kibirkščių. Dievo paliepimu velnias neria į vandenų gelmes ir atneša pilnas saujas žemių, molio ar smėlio (kartais velnią pavaduoja antis), prisigrūda žemių ir į gerklę. Dievas ima žemes iš velnio rieškučių, deda jas ant vandens. Žemės velnio gerklėje ima brinkti ir jis neištvėręs jas išspjauna. Taip randasi Žemės reljefas, jo paviršiaus nelygumai, ežerai, balos, akmenys ir panašiai, nors pagal Dievo sumanymą žemė turėjo būti lygi. Vėliau Dievas atsigula pailsėti ir užmiega. Velnias Dievą pačiumpa už kojos ir tempia į vandenį prigirdyti. Tačiau kur tik velnias velka Dievą, ten po juo sausuma plečiasi ir taip iš nedidelio sausumos lopinėlio (salų vandenyse) atsiranda mūsų Žemė. Toliau Dievas sukuria angelus, vieną į kitą trindamas 2 akmenis. Nusižiūrėjęs į jį tą patį daro ir velnias, tačiau iš jo įskeltų kibirkštėlių randasi velniai. Dievas ir velnias kuria gyvūnus tarsi lenktyniaudami vienas su kitu, tačiau Dievas kuria gerus, naudingus gyvūnus, Velnias – kenksmingus, nevykusius. Šiose sakmėse krinta į akis Dievo ir velnio bendradarbiavimas, nors ir prieštaringas. Pasaulis atsirado dėl Dievo ir velnio priešpriešos. Lietuvių dainuojamojoje tautosakoje kosmogonija atsispindi kalendorinėse, ypač kalėdinio ciklo, dainose. Dainose pasaulio pradžia taip pat minima kaip vanduo, iš kurio iškyla kalnas. Ant kalno išauga medis, kuris kartais minimas anksčiau už marias, iš viduryje lauko augančio medžio iškrinta 3 kibirkštėlės, iš jų atsiranda marios. Senųjų baltų kosmogonijos aidų esama ir Martyno Liudviko Rėzos paskelbtose liaudies dainose. Dainoje Laivas dainuojama: Šilužy kirtau, pagiry laivą kūriau. Šis turi 8 kampačius, ant kurių – po liepos medį su 9 šakatėmis. Tai loginė struktūra, atspindinti erdvės ir laiko pažinimo pradmenis. Baltų gyvenamas arealas yra 8 krypčių: šiaurės (Šiaurinė žvaigždė, pasaulio ašis), pietų (Saulės kulminacija), rytų ir vakarų (Saulės padėtis horizonte per lygiadienius) bei maždaug 45° ir 135° azimutais stebimos Saulės teka ir laida per saulėgrįžas. Erdvės suskaidymu į pasaulio šalis ir Saulės kraštinius azimutus pagrįstas sezoninis kalendorius. Aštuoniakampis liaudiškų audinių ir juostų ornamentas – žvaigždė laikytinas baltų kosmograma. 9 liepos šakelės – nuoroda į laiko skirstymą pagal Mėnulio fazes, siderinis mėnuo dalijamas į 3 devynių dienų savaites. Dainose žodis devyni vartojamas didelio kiekio, tam tikros ribos prasme: Devynias upates plaukte perplaukėm, į šią dešimtą dar nerte įnersim (iš M. L. Rėzos pateiktos dainos Gluosnis).

L: Beresnevičius G. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. V., 2001, p. 98–99.

Libertas Klimka