klumpių dirbimas
klùmpių dirbmas. Karlo Radžuvaičio (Radszuweit) šeimos klumpių dirbtuvės (vienos daugelio tokių dirbtuvių Mažojoje Lietuvoje) veikė Juodgaliuose, Pakalnės apskrityje. Klumpės dirbtos vien iš medžio arba jų keltis daryta iš odos. Net arkliams, kad galėtų dirbti klampiose vietose (pvz., Palnės pelkėje), darytas medinis apavas. Iki Antrojo pasaulinio karo klumpėms naudota gluosnių ir alksnių mediena. Medžius kirsdavo žiemą, pasitelkę kaimynus. Naudodavo paprastus įrankius: pjūklą, kirvį ir pleištą. Iš miško medieną veždavo arkliais į Juodgalius. Čia kamienus perskeldavo pleištais, supjaudavo ir rankomis dirbdavo klumpes: kirviu tašydavo grubų ruošinį, skaptu (vok. Ziehmesser) išlygindavo paviršių, šaukštiniu grąžtu (vok. Löffelbohrer) išgręždavo vidų, kurį paskui apdorodavo lenktu dvipusiu peiliu. Apie 1936 šį rankinį darbą pakeitė specialios elektrinės mašinos. Juodgaliuose jas varė dyzelinis variklis, nes elektra tiekta tik iki Šalteikių. Klumpes pirkdavo ne tik kaimiečiai, jas tiekdavo krautuvėms ar užeigoms už apskrities ribų ir Tilžės celiuliozės fabrikui. Pirkėjai galėdavo pasirinkti tinkamą klumpių dydį, odos spalvą, medienos kokybę ir kita. Pvz., klumpėms, skirtoms bristi per gilų sniegą ar žvejybai, prikaldavo aulus; esant smarkiems šalčiams pirkdavo didesnes klumpes ir į jas prikimšdavo šieno, kad būtų šilčiau.
L: Die Elchniederung. Nr. 25. 1997.
Iliustracija: Žvejų auliniai medpadžiai, XX a. рradžia / Iš MLEA