Klaipėdos raupsuotųjų ligoninė
Klapėdos raupsúotųjų ligóninė. Pastatyta 1897 uostamiesčio giraitėje Plantožėje, netoli geležinkelio linijos į Girulius. Tuokart priimti ir pirmieji ligoniai, nors oficialiai ji atidaryta 1898. Išmūryti 2 korpusai: 7 palatų moterims, 4 palatų vyrams; jie dengtu koridoriumi sujungti su administraciniu bei gydytojų personalui skirtu nameliu (architektas Callenbergas). Pastatai aklinu aptvaru izoliuoti nuo aplinkinių. Statybos kaina 97 500 markių. Raupsuotųjų ligoninė pastatyta, kai XIX a. pabaigoje Klaipėdos krašte netikėtai kilo net 2 nepagydomos ligos (lepra) židiniai: pirmasis apėmė Klaipėdos apskrities Ašpurvių, Vanagų, Dvylių, Spengių, antrasis – Vytaučių, Plikių, Kuršelių, Karklininkų kaimus. Iš čia grėsminga liga artėjo prie uostamiesčio, 1880 ji pasiekė Melnragę bei Bomelsvitę. Medikų komisijos vadovas bakteriologas, Berlyno infekcinių ligų instituto direktorius prof. Robertas Kochas pasiūlė pastatyti stacionarinę raupsuotųjų ligoninę. Per 45 gyvavimo metus (iki 1944) čia gydėsi 80 ligonių (45 iš jų – Klaipėdos krašto gyventojai). Vienu metu ligonių paprastai būdavo po 20–30. Besigydantieji čia išgyvendavo kelerius metus, nutraukę visus ryšius su išoriniu pasauliu. Ligoniai klausėsi radijo, skaitė laikraščius ir knygas. Ligonių palaipsniui mažėjo: 1939 gydėsi 7 (tačiau 1930 sergančiųjų skaičius šoktelėjo iki 30). Paskutiniai ligoniai 1944 frontui artėjant gal išgabenti į Karaliaučių. Dar teigta, kad rastus 5 sergančiuosius sušaudė SS vyrai, o pastatą susprogdino.
Dar skaitykite leprozoriumas.
Albertas Juška