kiocis

kiõcis, kiocẽlis, taip Klaipėdos apskrityje vadino pintus krepšius. Brangiausias kiocis buvo keturkampiu plokščiu dugnu, iš nužievintų šakelių nupintas, kartais su apmuilavotais (dažytais) šonais. Tokiame kiocyje ūkininkas vežė produktus į turgų. Kiocyje gaspadinė (šeimininkė) atnešdavo laukuose dirbantiems skanių valgių: priešpietę ir palaunugę. Darbo, ropių (bulvių) kiocis buvo pailgas su apvaliu dugnu, nupintas iš neluptų šakelių. Lietingomis dienomis primirkdavo ir apsunkdavo, todėl prieš Antrąjį pasaulinį karą ūkininkai jau pirkdavo iš metalinių vielų nupintus kiocius. Didžiausias kiocis buvo tarankis. Jo dugnas buvo plokščias. Dugno skersmuo ir šonų aukštis – 80–100 cm. Į tarankį prikimšdavo su kaupu šieno ar šiaudų, sutraukdavo ir surišdavo virve viršų, užsimetę per petį nešdavo iš skūnės (daržinės) į staldį (tvartą).

Martin Tydecks

Iliustracija: Kiociais (krepšiais) parsinešamas derlius iš drėgnų laukų Nemuno deltoje, apie 1930 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-lnstitut e. V. Bildarchiv)