kerėjimas

kerjimas. Dar ir po Antrojo pasaulinio karo dalis išlikusių senųjų gyventojų tikėjo įvairiais užkerėjimais ir kitkuo. Antai XX a. pradžioje Natkiškių apylinkėje gyveno butelninkas Adersonas. Daugelis apylinkės ūkininkų jį veždavosi į savo ūkius gelbėti užkerėtų gyvulių. Kalbėta, kad jis turėjęs juodą knygą (Mozės 7-ą knygą), iš kurios ėmęs savo „receptūrą“. Jei ūkininko karvės pradėdavo mažai pieno duoti, įtardavo, kad pavydus kaimynas ką nors padarė. Atkerėdavo taip: savo karves pažabodavo šiaudine virve, ištepta žmogaus išmatomis. Nuo to esą pasmirsdavo pavyduolio karvės pienas ir jo nebegalėdavo vartoti. Įtardavo, kad yra žmonių su „piktu žvilgsniu“. Tokiems nerodydavo savo gyvulių, nes bijojo užkerėjimo. Jei dirbant svarbius darbus pas ūkininką ateidavo pavydus kaimynas ir norėdavo pasiskolinti kokį menkniekį (druskos, siūlų ar kita, ko nereikėjo grąžinti), įtardavo, kad tai kerėjimui reikalinga. Gydymas nuo karpų ar egzemų, tam naudotos priemonės vadinosi pastymas. Žinotos kerėjimo priemonės sėjamiems javams apsaugoti, kad jų sėklų nelestų žvirbliai. Pagal tam tikrą ritualą apkalbėjimu buvo galima gydyti karpas ir kitas menkas ligas. Buvo bandoma kerais daryti įsimėlėjusį ir kita.

Annemarie Lepa

Gerhard Lepa