kepurė tautosakoje ir papročiuose

kepùrė tautósakoje ir papročiuosè. Pamario krašto dainose dažnai minima kepurė, mariose ar jūružėj skęstanti, nuo galvos krintanti, ant galvos krypstanti, nuo galvos keliama, povo plunksnomis puošta, Berlyne pirkta ir kita. Čia kepurė – akivaizdus brandos, tinkamumo vedyboms ženklas, atvira provokacija tikintis iš mergelės palankaus atsakymo. Tas atsakymas – tai kepurės padavimas (ištraukimas ar pataisymas). Kepurė buvo svarbi vestuvių, krikštynų ir laidotuvių papročių dalis. Pasak Mato Pretorijaus, nuėmus marčiai aksomo juostą ir vainiką nuo galvos, uždedama jaunikio nupirkta kepurėlė, ant jos tiulis, virš jo dieverio kepurė ar skrybėlė kaip vienas priklausymo vyro giminei ženklų. Kritiniais gyvenimo momentais kepurė buvo ir saugumo garantas. Pasakų herojus, užsidėjęs stebuklingą kepurę, tampa paslaptingų, jam nežinomų jėgų globojamas. Senieji pamario žvejai tiki, kad švilpaudamas ar rankoje sukdamas kepurę gali prisišaukti vėją ar sukelti audrą. Jei eidamas į žvejybą pirmą sutiksi moterį, nesėkmės išvengsi tik atsukęs kepurę snapeliu į nugarą. Kepurės savininkas daugeliu atvejų turi ryšį su nežemiškomis jėgomis. Griaudint perkūnijai vyrai turi nusiimti kepurę, o moterys – būtinai prisidengti plaukus. Net ir seniausios baltų šventyklos, matyt, buvo atviros, be stogo (be kepurės). Šitaip kepurė tampa vienokio ar kitokio santykio su dievybe raiškos dalimi.

Rimantas Balsys

Iliustracija: Nidos žvejai su prieškariui būdingomis kepurėmis, užsmauktomis nuo vėjo / Iš MLEA

Iliustracija: Žvejai su aulaukėmis, iki 1939 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)