keiksmai ir prakeiksmai Klaipėdos apskrityje XX a. pradžioje
keiksma ir prakeiksma Klapėdos apskrityjè XX a. pradžiojè. Dar M. Liuteris protestantams buvo uždraudęs keiktis, todėl būrai kaimuose retai keikdavosi. Jei kas garsiai keikdavosi, tai dažniau tą darė iš Žemaitijos atvykę darbininkai katalikai. Krašte žinoti prakeikimai – pikta malda, kad Dievas kokį žmogų nubaustų nesėkmėmis. Jei nepasisekdavo, būras galėdavo galvoti, kas jį ir kodėl gal prakeikęs. Kiekvienas privalėjo būti atsakingas už savo darbus. Jei kas dėl savo nesėkmių kaltindavo Dievą, tai vadindavo bluznyti. Bluznyjimas buvęs privačiu keiksmu, niurnėjimu daugiau prie savęs. Tokių dalykų vaikus graudeno (liepė) nedaryti. Kai didlietuviai ir žemaičiai keikdavosi, tai būrai šaukdavo nepadorius žodžius (šūds yra; jo skubini, jo subine – per skubą nesėkmė). Nuo to vaikus graudeno, tačiau suaugusieji patys taip darė. Visi tie negražūs žodžiai sukosi apie šikimą ir myžimą. Susivėlusį (netvarkingą) nesusivaldantį vyrą vadindavo myžaltaškis. Prastą moterį ar mergą taip niekino: ji nemok nei lygį riežį numyžti. Tokius nepadorius žodžius vienodai vartojo ir moterys, ir vyrai.
Martin Tydecks