kalvis

kálvis, metalo apdorojimo amatininkas. Apdorodavo karštą ir šaltą metalą. Mažojoje Lietuvoje žinoma apie dvylika įvairaus profilio kalvių: vario, vinių, pasagų ir ginklų kalėjų, vežimų kaustytojų bei kitų. Kalvių mokymąsi sudarė 3 etapai: mokinio, gizelio (pameistrio) ir meistro. Mokslas trukdavo trejus metus. Vėliau pameistrys turėjo 2–3 metus praktikuotis (dirbti) pas meistrą vienoje iš šio krašto kalvių. Ypač dideli reikalavimai buvo keliami meistrui. Pameistrys, norintis gauti meistro kvalifikaciją, privalėjo gerai įsisavinti teorines bei praktines žinias, gauti gerą savo meistro rekomendaciją ir išlaikyti egzaminą. Egzaminus organizavo Amatų rūmai. Iki Pirmojo pasaulinio karo egzaminai vyko Gumbinėje, vėliau – Klaipėdoje. Išlaikęs meistro kvalifikacijos egzaminą, kalvis įgydavo teisę turėti savo dirbtuvę ir laikyti mokinių. Santykius tarp mokinių, gizelių ir meistrų reguliuodavo laisvos ir priverstinės kuopos (vok. Innungen), o kalvių kvalifikacijos kėlimą – Amatų rūmų Gizelių taryba. Didžiausią paklausą turėjo arklių kaustytojai, todėl Kalvių sąjunga rengdavo 3 mėnesių arklių kaustymo kursus, tačiau verstis arklių kaustymu buvo leidžiama tik išlaikius egzaminą. Mažosios Lietuvos miestų (Tilžės, Gumbinės, Šilutės, Klaipėdos ir kiti) kalviai be darbo įrankių ir buities reikmenų nukaldavo antkapinių paminklų (kryžių, aptvarų ir kitko), įvairių meno dirbinių.

L: Lietuvininkų kraštas. Kaunas, 1995, p. 495–499.

Antanas Stravinskas

Iliustracija: Karaliaučiaus kalvių darbai: grotos durims ir langui, 1794; durų rankena, 1770 / Iš Ulbrich A. knygos „Kunstgeschichte Ostpreußens“. Königsberg, 1932