Kairių parapija

Kairi parãpija. Jos pirmtakė – atskira dvasinė apylinkė, sudaryta iš Klaipėdos laukininkų bendruomenės pietvakarinių kaimų. Įsteigta 1900. Pirmuoju dvasiniu vadovu paskirtas Hermannas Tautorius. 1904 V 15 bendruomenei suteiktas savarankiškos parapijos statusas. Masyvi, tinkuotų sienų, iškiliu bokštu bažnyčia pastatyta tik 1909 ir spalio 14 pašventinta, kunigaujant trečiam dvasininkui Ernstui Ribaičiui (Ribbat). Po jo 1914–1921 kunigavo Martynas Laužemis, 1922–1930 Franzas Leideraitis (Leidereiter), 1931–1944 Wilhelmas Reisgys. Pastarasis karui baigiantis paimtas į kariuomenę, pateko į nelaisvę; tolesnis jo likimas nežinomas. Kairių parapija nebuvo didelė, jos narių mažėjo: 1905 priklausė 1709 asmenys, 1910 ir 1921 – 1650, o 1936 – jau tik 1091 (lėmė Klaipėdos kaimynystė). 1944 pabaigoje į Kairius atėjo sovietų kareiviai ir nusiaubė bažnyčią. Po karo šioje teritorijoje įsikūrė tankų dalinys. Maldos namų mūrai šaudymo pratybose tankistams buvo puikus taikinys, kol galutinai sueižėjo. Išliko tik kunigų namas, mat jame įsikūrė šio karinio dalinio štabas. Negausūs vietiniai gyventojai tada ir iki šiol meldžiasi Klaipėdos bažnyčioje.

Albertas Juška

Iliustracija: Klaipėdos evangelikų liuteronų kunigas Reinholdas Moras su parapijiečiais – lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ nariais Kairių kapinaitėse prie atkurto Martyno Glažės kapo, 1996

Iliustracija: Kairių bažnyčia, iki 1944 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1–3. Göttingen, 1968